Apie tai, kaip vaikai išgyvena skurdą, kalbamės su dr. Rasa Erentaite, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) vyriausiąja mokslo darbuotoja, psichologe.

– Kaip vaikai išgyvena skurdą? Kokių sunkumų patiria vaikai, kurių šeima susiduria su nepritekliumi?

– Pirma mintis – kad skurdo, nepriteklių paliestoje aplinkoje vaikams trūksta svarbių materialinių dalykų, tokių kaip sveikatai palankaus maisto, kokybiškos aprangos, patogios asmeninės erdvės, žaislų, lavinimosi priemonių ir pan.

Tai lyg ir nesunku suprasti ir bandyti atliepti teikiant materialinę pagalbą skurdo paliestoms šeimoms su vaikais.

Vis dėlto yra ir sunkiau pastebimų skurdo aspektų, kurie pasireiškia aplinkos ir savęs pažinimo, socialinio mokymosi, nuostatų lygiu. Pastebėta, kad skurdo ir nepriteklių aplinkoje yra daugiau nestabilumo, nuolatinės kaitos, nenuspėjamumo nei palankiose sąlygose.

– Kaip pasireiškia nenuspėjamumas skurde?

– Pavyzdžiui, nenuspėjamumas gali pasireikšti tuo, kad vaiko poreikiai nepatenkinami reguliariai – priklausomai nuo šeimos situacijos, kartais vaiko poreikiais pasirūpinama, o kartais ne. Vaikui darosi sunku numatyti, ar tai, ko jam reikia konkrečioje situacijoje, bus prieinama, ir nuo ko tai priklauso.

Su skurdu susiję ir tai, kad, neturint savo būsto, šeimai gali tekti dažnai keisti gyvenamąją vietą, dėl ko keičiasi ne tik artimiausia vaiko namų aplinka, bet ir kasdienė rutina, ugdymo įstaigos. Taip pat gali būti dažnesni šeimos sudėties pasikeitimai dėl įvairiausių sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Tėvų ar globėjų užimtumo situacija gali dažniau kisti, dėl to svyruoja ne tik šeimos pajamos, bet keičiasi ir kasdienė rutina.

Kokybiniai tyrimai taip pat parodė, kad skurdo paliestoje aplinkoje formuojasi savita asmens savastis, tapatumas.

Dėl viso to vaiko aplinka yra nuolat kintanti ir mažai nuspėjama, tampa sunku numatyti, kas bus net ir netolimoje ateityje, – kur ir kaip šeima gyvens, kokia bus kasdienė aplinka, kokie bus žmonės aplink. Tad skurdą vaikai išgyvena ne tik kaip trūkumą, bet ir kaip nenuspėjamumą.

Augant tokioje nuolatinės kaitos ir nenuspėjamumo aplinkoje formuojasi tam tikros nuostatos, kurios yra tinkamos toje aplinkoje, bet vėliau gali tapti kliūtimi prisitaikyti kitomis gyvenimo aplinkybėmis.

– Kokios tos nuostatos, kurios formuojasi augant skurdžioje ir nenuspėjamoje aplinkoje?

– Viena svarbiausių tokių nuostatų yra dėmesio sutelkimas ties esama situacija, dabartiniu momentu esamų poreikių ir stimulų sureikšminimas, kartu nesureikšminant to, kas dar tik bus, kas gali nutikti ateityje, t. y. tam tikra prasme nuvertinant ateitį.

Šį reiškinį tyrinėjantys mokslininkai pastebi, kad tokia nuostata yra palanki greitai besikeičiančioje, sunkiai prognozuojamoje aplinkoje. Tokioje aplinkoje užaugę žmonės gali geriau veikti tada, kai svarbu greitai sureaguoti į tai, kas vyksta esamu momentu, atkreipti dėmesį į pašalinius stimulus, greitai perkelti dėmesį. Tai padeda spręsti iššūkius čia ir dabar ir patenkinti situacinius poreikius.

Vis dėlto toks prisitaikymo būdas nepalankus, kai reikia ilgai išlaikyti dėmesį ties vienu klausimu ar veiksmu tam, kad pasiektum ilgalaikių tikslų.

Pavyzdžiui, mokantis mokykloje tenka ilgai susikaupti ties vis sudėtingėjančiais uždaviniais, tekstais, projektais, kad surastum sprendimą, atsiskaitytum, gautum teigiamus vertinimus ir įgytum žinių, kurios vėliau padės siekti ilgalaikių gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, norimų studijų ar karjeros.

Tokio mokymosi procesas reikalauja ilgo susitelkimo, nesiblaškymo, o atpildas ateina negreitai. Tad labai svarbu mokėti įsivardyti ilgalaikius su tuo susijusius tikslus, juos laikyti svarbiais, vertinti tolimą atlygį ir ignoruoti su tikslu nesusijusius situacinius stimulus.

Tačiau žmogui, užaugusiam nestabiliomis, sunkiai prognozuojamomis sąlygomis, ateitis gali atrodyti miglota, o ilgalaikio atlygio gavimas labai abejotinas – dėl turimos gyvenimo patirties sunku tikėti, kad atlygis tikrai ateis, kad verta dėl jo stengtis.

– Su kokiais dar sunkumais susiduria vaikai iš skurstančių šeimų?

– Dar vienas skurdo patyrimo aspektas yra emocinis. Tyrimai jau senokai atskleidė, kad gyvendami skurdžiai žmonės patiria daugiau streso. Tačiau daugiausia šiuo atžvilgiu tirti suaugusieji, šiuo atveju – tėvai.

Šeimos streso modelis sako, kad ilgą laiką susidurdami su skurdu ir nepritekliumi tėvai patiria kasdienį stresą, dėl ko nukenčia santykiai ir bendravimas šeimoje, daugėja konfliktų. Išgyvendami besitęsiantį stresą tėvai linkę taikyti mažiau tinkamus vaikų auklėjimo būdus, turi mažiau emocinių išteklių kurti šiltą ir palaikantį ryšį su savo vaikais. Tai nereiškia, kad jie negali sukurti šiltų santykių, tačiau tam turi mažiau palankias sąlygas.

Kokybiniai tyrimai taip pat parodė, kad skurdo paliestoje aplinkoje formuojasi savita asmens savastis, tapatumas, t. y. procesai, kurie ypač intensyvūs paauglystėje.

Pastebėta, kad skurdo sąlygomis formuojasi mažiau individualistinė, ne į atskiro individo, o į grupės, šeimos poreikius nukreipta savimonė. Mūsų tyrime su Lietuvos gimnazistais taip pat paaiškėjo, kad su nepritekliumi susiduriantys paaugliai mažiau linkę spręsti savasties klausimus nei palankesnėmis sąlygomis gyvenantys bendraamžiai. Susiduriantys su skurdu mažiau linkę svarstyti, kokie jų asmeniniai tikslai, vertybės, kuo jie norėtų tapti ateityje ir kur link norėtų eiti gyvenime.

Jie išlieka labiau atviri situaciniams sprendimams, kai tenka priimti sprendimus orientuojantis į tai, kas svarbu čia ir dabar, o ne kažkada tolimoje ateityje, kuri nebūtinai ateis.