- Parengė Violeta Juodelienė [2]
- [3]
- [3]
- Teksto dydis:
- Spausdinti [4]
„Dabar suprantu, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti propagandos analizės temai ir darbui su informacija, kritiniu mąstymu, tikrovės suvokimu“, – sako daugiau nei dvejus metus rusų nelaisvėje išbuvęs Maksimas Butkevičius. Žinomas Ukrainos žmogaus teisių gynėjas, okupantų nuteistas ilgus metus kalėti, namo grįžo po mainų šių metų spalį.
Beveik 20 metų paskyręs žmogaus teisių gynimui, skaitęs paskaitas apie žmogaus teises, neapykantos kalbą ir pabėgėlius, dirbęs JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biure Ukrainoje, okupantų pats buvo paverstas tuo, ką visada gynė. Jo teismą pasmerkė Ukrainos žmogaus teisių organizacijos, „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, Europos Tarybos Parlamento Asamblėja ir kitos organizacijos. Rusijos „Memorial“ pripažino jį politiniu kaliniu, Čekija pagerbė Neteisingumo istorijos apdovanojimu, Nyderlandų ambasada JAV – Anos Frank apdovanojimu už žmogiškąjį orumą ir toleranciją, Ukrainos platformos „Žmogaus teisių darbotvarkė“ – Nacionaliniu žmogaus teisių apdovanojimu.
Laisvė arba niekas
Karas M. Butkevičių į aktyvią kovą įtraukė nuo pirmųjų dienų. Dar 2022 m. vasario 24-osios vakarą jis užsiregistravo kariniame komisariate. Nors studijų metais baigė karinę katedrą, turėjo leitenanto laipsnį, sako, buvo pasiruošęs imti kastuvą ir kasti, ką tik būtų reikėję. Netrukus M. Butkevičius buvo paskirtas vadovauti būriui 210-ajame atskirajame specialiajame batalione „Berlingo“.
Įveikęs dalį reabilitacijos M. Butkevičius savo išgyvenimais pasidalijo su Ukrainos žiniasklaida. Vyras sako nesąs jėgos metodų šalininkas, tačiau 2022 m. vasario 24 d. kilusi dilema: arba leisti sunaikinti mūsų laisvę, arba kovoti. Jis nenorėjęs, kad šalies žmonės būtų paversti paklusniais, kurie tik valgytų, gertų, miegotų, bijotų ir darytų tai, kas jiems liepiama.
„Turėjome priešintis, kad išsaugotume savo laisvę, – sako M. Butkevičius, ją vadindamas žmogų formuojančiu veiksniu. – Puikiai supratau, kad jei rusai paims viršų, žmogaus teisių apsaugos šioje teritorijoje daugiau nebebus. Mes labai ilgai kovojome už šias teises. Kai kas mums pavyko, kai kas ne, tačiau jei jie būtų atėję, viskas būtų sunaikinta. Galiausiai, kalbant egoistiškai, didelė mano gyvenimo metų dalis, tai, kuo užsiėmiau pastaruosius metus, visi pasiekimai, visi laimėjimai būtų sunaikinti."
Nepalikti: žmogaus teisių gynėjas ragina nepamiršti rusų nelaisvėje likusių ukrainiečių karių ir civilių — jų skaičius siekia dešimtis tūkstančių. Nuotraukoje — per mainus 2024 m. sausį laisvę atgavęs ukrainietis. / D. Pavlovo / AP / „Scanpix“ nuotr.
Šuolis laike
2022 m. birželį Luhansko srityje jis su savo bendražygiais pateko į nelaisvę. Į ją įviliojo tokiu būdu M. Butkevičiaus ir aštuonių jo būrio karių gyvybes išgelbėjęs okupantų tuomet jau suimtas ukrainietis, su kuriuo vėliau jiedu susitiko nelaisvėje.
„Mūsų patirtis iki tol apsiribojo dalyvavimu išlaisvinant Kijyvo sritį 2022-ųjų pavasarį. Aš ir mano būrys dalyvavome išlaisvinant kelis gyvenvietes Irpenės-Vorzelio kryptimi. Ir mes, manau, vis dar prisimename tą laikotarpį, kuris buvo nepaprastai įtemptas ir tiek buvo būtina gintis, kad daugelis padalinių (kalbu ir apie save taip pat) neturėjo normalaus pasirengimo. Tiesiog nebuvo tam laiko", – vėliau kolegoms iš Žmogaus teisių centro „Zmina“ pasakojo M. Butkevičius.
Vos patekus į nelaisvę iš jų buvo paimti dokumentai, telefonai, kiti vertingi daiktai. Pirmieji sutikti rusų kariai klausė belaisvių, ar jie nedovanojantys daiktų – matyt, taip bandė išvengti minties, kad tampa vagimis. Tačiau vėliau sutikti okupantai atėmę net batus – M. Butkevičiui kelis mėnesius teko praleisti avint tik kojines.
Per vieną tardymų iš M. Butkevičiaus reikalauta papasakoti apie George'o Soroso fondo veiklą, tačiau jo informacija apie paramą Ukrainos decentralizacijos projektams, vietos savivaldai, akademiniams leidiniams tardytojams nepatikę.
„Mes tave pasodinsime“, – netrukus šis pažadas virto realybe. Grasinimais ir kankinimais privertė pasirašyti, kad padarė karo nusikaltimą – iš granatsvaidžio šovė į gyvenamąjį namą ir sužeidė civilius. „Vienintelis dalykas, dėl kurio aš tada primygtinai reikalavau, kiek toje situacijoje apskritai buvo galima reikalauti, kad neliudysiu prieš kažką, tik prieš save, ir kad byla būtų be lavonų", – sakė M. Butkevičius.
2023 m. kovą okupacinis teismas Luhansko srityje pagal suklastotą baudžiamąją bylą už tariamą „žiaurų elgesį su civiliais gyventojais“ M. Butkevičių nuteisė 13 metų griežtojo režimo kolonijos.
Du bendražygiai, su kuriais pateko į nelaisvę, per mainus atgavo laisvę dar 2022-ųjų pabaigoje – vienas vėliau grįžo į frontą ir žuvo. Dar du iškeisti šiemet. Likusieji – vis dar nelaisvėje.
Šių metų spalio 18 d. po mainų M. Butkevičius grįžo namo. Tiksliau – ne tik namo, bet į gerokai kitokią Ukrainą. Jau išgyvenusią Kachovkos dambos griūtį, daugybę civilių masinių žūčių, pergalių ir pralaimėjimų fronte.
„Tai išties situacija, kai galima pateikti daug metaforų. Kad aš – svečias iš laiko mašinos ir tiesiog teleportavausi čia iš 2022-ųjų birželio. Arba kad mes, karo belaisviai, bendražygiai, su kuriais buvau, esame tarsi vabzdžiai gintare. Mus apgaubė ta derva 2022-ųjų birželį, ir mes ten likome, kol pagaliau neišėmė iš gintaro gabalo", – sakė M. Butkevičius interviu radijui NV.
Kalinimą pavertė tyrimu
Išskyrus pirmąjį nelaisvės periodą – aštuonis su trupučiu mėnesių, kai negavo visiškai jokių žinių apie tai, kas vyksta pasaulyje, – vėliau M. Butkevičių pasiekė šiokia tokia informacija. Po teismo jis laikytas su paprastais vietiniais gyventojais, kaltinamais baudžiamaisiais nusikaltimais, tad galėjo, net ir pats to nenorėdamas, žiūrėti Rusijos televiziją. Tame informacinio šlako sraute jis sako išsifiltruodavęs kažkiek žinių apie padėtį Ukrainoje.
Paradoksas, tačiau nelaisvėje praleisto laiko M. Butkevičius nevadina prarastu. Atvirkščiai – vertina jį kaip unikalią galimybę iš vidaus pamatyti, kaip veikia propagandos sistema.
„Didžiausias pavojus nelaisvėje – prarasti dalį savęs. Bandžiau suprasti, ką aš galiu iš to išsinešti, kas vėliau man gali padėti, ar gali kas nors man padėti geriau pagelbėti kitiems. Nelaisvėje daugiau sužinojau apie žmones, apie pasaulį ir, žinoma, apie žmogaus teisių pažeidimus. Sakykim, atlikau lauko tyrimus, trukusius 2,5 metų. Niekada anksčiau nesispecializavau bausmių vykdymo sistemoje ir joje vykstančiuose žmogaus teisių pažeidimuose, bet nelaisvėje labai neblogai su ja susipažinau, giliau ir plačiau supratau pagrindinius dalykus", – pasakojo M. Butkevičius.
„Norėdamas pajusti, kas yra laisvė, turi atsidurti tokiose sąlygose, kuriose laisvės beveik nėra. Kodėl beveik? Todėl, kad ji visada egzistuoja kaip vidinis matmuo, kurį reikia saugoti, ginti ir kartais slėpti, kad jį išsaugotume. Aš stengiausi, meldžiausi, kad ją išsaugočiau", – „The Frontier Institut“ Kijyve surengtoje konferencijoje sakė M. Butkevičius.
Laisvės jausmas, kurį vėl gali išgyventi grįžęs į Ukrainą, esąs labai praktiškas, jį galima net paliesti. „Tai paprasčiausia laisvė rinktis: nuo to, ką nori gerti, ką nori valgyti, ar nori eiti į dešinę, ar į kairę, ar nori kalbėti, ar tylėti, kokie tavo dienos planai, kokie tavo gyvenimo planai, ar nori atsakyti žmogui tą ar aną, ar visai nieko. Kiekvienas iš tų paprastų klausimų ten tiesiog neegzistuoja, nes tu geri tai, ką tau duoda, jei tau duoda. Valgai tai, ką duoda, jei duoda. Eini ten, kur liepia eiti. Jei liepia stovėti, stovi, jei liepia gulėti, jei liepia daryti atsispaudimus, guli ar darai atsispaudimus, jei liepia pritūpti, pritūpi. Tempkis, tempkis. Galva žemyn, rankos aukštyn, smūgis į kepenis – viską jauti, neturi pasirinkimo“, – sakė M. Butkevičius
Jie bijo atsakomybės
Absoliuti dauguma žmonių, kuriuos jam teko sutikti kolonijoje, – nuteistieji pagal baudžiamuosius straipsnius už ypač sunkius nusikaltimus. Jų požiūris į gyvenimą, į politinius procesus labai skiriasi, tačiau buvo akivaizdu, kaip stipriai juos visus paveikė ilgametis Rusijos propagandos mašinos darbas, visų pirma televizija. „Ir buvo galima, deja, net stebėti, kaip tai atsispindi mūsų vaikinuose. Tiesiog žodyno lygmeniu, konceptų lygmeniu“, – sako M. Butkevičius.
Jei kameroje yra televizorius, jis niekada neišjungiamas – veikia kiaurą parą. „Tai – ne administracijos reikalavimas, skirtingai nuo šviesos, kuri taip pat neišjungiama ištisą parą. Televizoriaus tiesiog neišjungia, nes jis kalba. Tai gali būti klipai, tai gali būti [televizijos propagandistė Olga] Skabejeva, tai gali būti [televizijos vedėjas ir konspirologas Igoris] Prokopenko, tai gali būti [siužetai] „mūsų artilerija šaudo ukronacistus“, – pasakojo vyras.
Norėdamas pajusti, kas yra laisvė, turi atsidurti tokiose sąlygose, kuriose laisvės beveik nėra.
Žmonių, kuriuos M. Butkevičius stebėjo nelaisvėje, pasaulėžiūros pamatas – suvokimas, kad jie tėra vykdytojai ne tik kalėjime, bet ir už jo sienų. Tereikia elgtis kaip liepiama, tada jie bus pamaitinti, jais bus pasirūpinta, gal net bus apginti.
„Jų pasaulis grindžiamas konformizmu, baime ir visišku subjektyvumo praradimu. Savo iniciatyvos, savo pasirinkimo, savo laisvės atmetimas – štai kuo grindžiamas „rusų pasaulis“. Ir būtent tai jie su ginklu rankose neša mums, mūsų bendruomenei, į mūsų žemei. Žinoma, už šį atsisakymą, be jausmo, kad tavimi bus pasirūpinta, jei elgsiesi tinkamai, yra tam tikras atlygis: priklausysi milžiniškai galiai, kurios visi bijo. Pasak tų, su kuriais kalbėjausi, „mūsų bijo ir todėl mus gerbia“. Kai kuriuos nustebino mintis, kad pagarba ir baimė yra labai skirtingi ir kartais priešingi dalykai. Jie taip pat negali suprasti, kodėl tokie žmonės kaip mes gina savo laisvę. Juk su laisve ateina ir kitas dalykas, kuris kai kuriems mano pašnekovams atrodo nemalonus – atsakomybė. Daugeliui žmonių patogiau ir maloniau gyventi sistemoje, kuriai atstovauja „rusų pasaulis“, kai šalies lyderis prisiima atsakomybę, o eilinis pilietis nėra atsakingas nei už karą, nei už kūnų kalnus ir kraujo upes, nei už sugriautus miestus, agresiją, neapykantą, sužeidimus, sielvartą ir ašaras. Klausimas apie kiekvieno asmeninę atsakomybę jiems buvo arba beprasmis, arba toks nepatogus, kad jie stengėsi jo išvengti", – „The Frontier Institute“ konferencijoje sakė žmogaus teisių gynėjas.
Savicenzūros pavojai
Grįžęs į laisvę, M. Butkevičius iš karto pastebėjo ryškų kontrastą tarp Rusijos ir Ukrainos informacinės erdvės.
M. Butkevičius pabrėžia informacijos laisvės ir kritinio mąstymo svarbą net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. „Savicenzūra – tai savižudybės forma, jei kalba eina apie svarbius dalykus“, – sako jis, ragindamas nebijoti atvirai kalbėti apie problemas ir iššūkius.
Nelaisvėje vyras įsitikino, koks gyvybiškai svarbus yra žurnalistų darbas. Svarbus pirmiausia ne politinei sistemai, ne valstybės nepriklausomybei, bet žmogui, kad jis būtų toks žmogus, kuris sąmoningai priima asmeninius ar politinius sprendimus ir, jais remdamasis, kuria sau ateitį.
Taikos metu pats vedęs įvairius mokymus apie medijas, M. Butkevičius sako propagandą laikęs tam tikro požiūrio primetimą žmogui, jo gyvenimo konteksto sukūrimą. Šiandien jis manipuliacijos informacija procesus vadina nužmoginimu, kai, atkirsdamas žmogų nuo gyvybiškai svarbios informacijos, gali jį paversti daiktu – be asmeninės laisvės, be iniciatyvos, neturintį galimybės formuoti savo požiūrį.
„Tai kokybiška propaganda, kokybiška nebūtinai dėl gudrumo, o dėl masiškumo, kartojimo, kartais tiesioginio poveikio“, – nelaisvėje jis, sako, tai pajutęs beveik fiziškai.
M. Butkevičius sako nemanąs, kad esama imuniteto, kuris tokio alinančio karo sąlygomis nenustumtų ir jo tėvynainių į tokias pat pinkles. „Laikinai, truputį – kad laimėtume. Tokia rizika yra, mes neapsaugoti. Tai, kad mes kovojame už savo laisvę, neapsaugo nuo [galimybės] staiga prarasti supratimą, kiek mums svarbi laisvė, ir nepabandyti jos sukompromituoti. Man atrodo, kad to daryti jokiu būdu negalima. Tada mes prarasime vidinį šios kovos turinį“, – apie pavojų įspėja M. Butkevičius.
Jis supratęs, kad smurtas, pasireiškiantis kaip noras naikinti, laužyti, – tai tik fizinis poveikis, pasekmė. Smurtas esą pirmiausia reiškia žmogaus pavertimu daiktu, kuris daro arba nedaro tai, ko tu nori ar nenori.
„Priešingu atveju, jei jis staiga to nedarys, dėl to turėsite galimybę jį palaužti – psichologiškai arba fiziškai. Tai labai lengva padaryti, žmogus yra daug trapesnis, nei galime įsivaizduoti. Mes tai žinome, bet viena yra tai žinoti, o kita – justi tai kasdieniame gyvenime. Šis dehumanizavimas, žmogaus pavertimas daiktu, kurį galima sudaužyti, jei jis tave erzina, yra smurtas, persmelkiantis visą sistemą, kurioje laikomi mūsų kaliniai, karo belaisviai, nuteisti ir nenuteisti kaliniai, civiliai kaliniai. Ši sistema persmelkta smurto, net jei jūsų nemuša, – sakė M. Butkevičius. – Manęs nemušė daugiau nei metus. Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, tai buvo ramus laikas, galima sakyti, net patogus. Galėjau skaityti, o nuo šių metų pavasario – net gauti ir rašyti laiškus. Tačiau jausmas, kad gyvenu sistemoje, kuri yra sukurta remiantis smurtu, buvo nuolatinis. Nuolat lauki įsakymo, į kurį turi teisingai reaguoti. Gyveni režimo sąlygomis ir neturi pasirinkimo. Supranti, kad iš tiesų nesi žmogus.“
Tokiomis sąlygomis, anot M. Butkevičiaus, žmogumi esi tik tiek, kiek išsaugai savo vidinį pasaulį. „Jie gali priversti kalbėti, gali priversti tylėti, bet negali priversti negalvoti ir nejausti. Taip pat ir nejausti dėkingumo, užuojautos, empatijos, tuos jausmus slopinate, nes jie pavojingi, bet būtent dėl jų vis dar esate žmogus“, – sakė jis.
Antikristas per ištiestą ranką
Kolonijoje M. Butkevičiui padėjo malda ir knygos, kurių bibliotekoje būtą pačių netikėčiausių – iki šių metų pavasario galėjęs skaityti net ir knygas ukrainiečių kalba.
Sužavėjo knyga „Teorinė ir taikomoji lingvistika“. Atradau daug įvairių knygų – apie zoopsichologiją, filosofiją, teologiją, grožinės literatūros. Dar tardymo izoliatoriuje buvo Naujasis Testamentas ir Psalmynas, kuris atsitiktinai pateko į mūsų kamerą ir kurį perskaičiau kokius penkiolika kartų. Kartais skaitydavome garsiai, nes ne visi, kurie buvo kameroje, galėjo skaityti. Vienas draugas, karo belaisvis, buvo sužeistas ir beveik prarado regėjimą, kitas kalinys dėl amžiaus negalėjo to daryti. Iš viso per įkalinimo laiką perskaičiau daugiau nei dešimt knygų, manau, mažiausiai 50. Kolonijoje 40 minučių prieš miegą buvo aukso vertės. Atsiguldavau ant savo „palmės“ – miegamoje vietoje viršutiniame narų aukšte, ir skaitydavau iki buvo išjungiama šviesa", – pasakojo vyras.
Puikiai supratau, kad jei rusai paims viršų, žmogaus teisių apsaugos šioje teritorijoje daugiau nebebus.
Tardymo izoliatoriuje ir kolonijoje žmogaus teisių gynėjas pirmą kartą gyvenime dėstė anglų kalbą. Vienas jo „studentų“ primygtinai siūlęs užpatentuoti metodiką, nes tardymo izoliatoriuje mokyta be tekstų, be rašiklio, be popieriaus – tiesiog įsimenant žodžius pagal tam tikrą sistemą.
„Pavyzdžiui, turėjome cigaretės filtrą, sudegusį degtuką, cigarečių pakelio nuoplėšą, ir taip aš aiškinau sakinio struktūrą – kur perkeliamas pagalbinis veiksmažodis ir panašiai. Mokėmės anglų kalbos pagal dainų tekstus. Atradau, kad pamenu visiškai netikėtus dainų tekstus. Pasirodė, kad vienos žinomos angliškos dainos, kurią prisiminiau, tekstas puikiai tinka mokytis esamojo tęstinio laiko (angl. Present Continuous), – prisiminė M. Butkevičiaus. Nežinant konteksto, jo pasakojimas gali atrodyti esąs lyg smagus nuotykis.
M. Butkevičius atviras: išbūti kolonijoje po suklastoto teismo jam padėjo tikėjimas. Tai, kad šiandien rusų stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchato dvasininkai laimina ukrainiečių kankinimus, karą vadina šventuoju karu, jis laiko viso stačiatikių pasaulio tragedija.
Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchai pritaiko Bažnyčios mokymą Rusijos politinės valdžios poreikiams, daro viską, kad paskui būtų neįmanoma paaiškinti, kodėl krikščionys ėmėsi dalykų, visiškai nesuderinamų su jų tikėjimu. Jie bando sujungti pseudoideologiją, masinį žmonių žudymą ir genocido praktikas.
M. Butkevičius sako mažytėje kolonijos cerkvėje matydavęs žurnalų, kuriuose rašoma tarsi ir apie tikėjimą, o iš tiesų – apie „specialiąją karinę operaciją“, kalbama apie rusų artilerijos neva daromus stebuklus. „Ir supranti, kad tavo žodyne žodis „stebuklai“ reiškia visai ką kita, nei jų, – sako ukrainietis. – Arba anoniminio dvasininko tekstas, kuriame jis aiškina, kad visa „specialioji karinė operacija“ – tai jie atėjo mus žudyti iš meilės mums. Tu supranti, kad sąvoka „Antikristas“ reiškia tai, kas yra taip arti, kad gali paliesti."
Kai kariai vėl virs civiliais
Du dešimtmečius žmogaus teisių srityje dirbęs M. Butkevičius apie karą kalba kaip savo srities profesionalas – pabrėžia kitą, retai aptariamą aspektą. Nors paprastai civiliai ir kariai atskiriami, jis primena: didžioji dauguma Ukrainos kariuomenės ir yra civiliai žmonės.
Mobilizuotieji, savanoriai, – žmonės, kurie niekada nenorėjo imti ginklo į rankas, kurie remontavo automobilius, kepė duoną. Tačiau jau treti metai, kaip jų vaidmuo yra kitoks. Tai, kad jie neša šią naštą, bandydami suteikti galimybę savo artimiesiems, savo tautai grįžti į taikų gyvenimą, vyras vadina tikruoju didvyriškumu. „Kartais jį jauti, o kartais tai tiesiog tokia nešvari, baisi, sunki, bet labai svarbi kasdienybė“, – sako M. Butkevičius.
Jis ragina nepaliauti galvoti apie nelaisvėje likusius ukrainiečius. „Žmonėms, kurie yra ten, labai svarbu žinoti, kad juos prisimena. Be viso kito, tiesiog prisimena, nepamiršta ir yra pasiruošę šiltai juos sutikti. Nepamirškite mūsų vaikinų ir merginų“, – kreipdamasis į Ukrainos žiniasklaidos auditoriją sakė M. Butkevičius, kartu su savo tėvynainiais nusipelnęs, kad šie žodžiai būtų išgirsti ir šiapus Ukrainos sienų.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Galerijos [14]
Nuorodos:
[1] https://www.diena.lt/%2Bdocument.location.href%2B
[2] https://www.diena.lt/autoriai/parenge-violeta-juodeliene
[3] javascript://;
[4] https://www.diena.lt/print/1203990
[5] https://www.diena.lt/raktazodziai/maksimas-butkevicius
[6] https://www.diena.lt/raktazodziai/ukrainos-zmogaus-teisiu-gynejas
[7] https://www.diena.lt/raktazodziai/rusu-nelaisve
[8] https://www.diena.lt/zymes/propaganda-1
[9] https://www.diena.lt/raktazodziai/karas-ukrainoje
[10] https://www.diena.lt/naujienos/pasaulis/konfliktai-nelaimes/zmogaus-teisiu-aktyviste-rusu-nelaisveje-yra-virs-300-civiliu-ukrainieciu-moteru-1203803
[11] https://www.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/rusijos-propaganda-suaktyvino-pastangas-trukdyti-mobilizacijai-ukrainoje-2024-10-12-1827-rusija-propaganda-mobilizacija-ukraina-kyjivas-spalio-12-d-ukrinform-elta-siuo-metu-rusijos-propaganda-suaktyvino-pastangas
[12] https://www.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/paviesinti-irodymai-kremliaus-smegenu-plovimo-operaciju-epicentre-lietuva-1190426
[13] https://www.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/paviesinti-irodymai-kremliaus-smegenu-plovimo-operaciju-epicentre-lietuva-1190426#comments
[14] https://www.diena.lt/galerijos
[15] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/drauges-tv-gimtadienis-1204129
[16] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/gurmanu-gildijos-pobuvis-1204126
[17] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/lankytojams-atidaryta-mokslo-sala-1204010
[18] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/pristatytas-ir-pasventintas-inovatyviausias-lietuvoje-katafalkas-visureigis-1203951
[19] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/padekos-vakaras-mokslo-saloje-1203904
[20] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/iskilminga-ministru-pasikeitimo-ceremonija-prie-kam-1203857
[21] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/prisieke-palucko-ministru-kabineto-nariai-1203830
[22] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/vyriausybes-programos-tvirtinimas-seime-1203780
[23] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/lnobt-foje-nusvito-kaledu-eglute-1203719
[24] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/lietuvos-pramonininku-konfederacijos-sventinis-vakaras-1203718