– Ar seniai esate užsidegusi kalėdinėmis nuotaikomis? Kokias prisimenate savo vaikystės Kalėdas?

– Nors tėveliai didelės šventės nerengdavo, bet man, vaikui, milžinišką įspūdį palikdavo tėvelio iš miško parnešama didžiulė eglė, kuri siekdavo lubas, jos puošimas žaisliukais, Kūčių burtai. Ir ta Kalėdų dvasia, net man suaugus, neblėso. O kai sukūriau savo šeimą, norėjosi ją ir toliau puoselėti, iš tėvų atsineštas tradicijas perduoti savo vaikams.

Man Kalėdos – gražiausia metų šventė. Ir ta šventine nuotaika norisi gyventi ne tik prieš pat Kalėdas, bet visą gruodžio mėnesį. Mano dukros, prasidėjus gruodžiui, kasdien džiaugiasi mano gamintų Advento kalendorių dovanėlėmis, o aš nuo gruodžio pradžios kasdien velkuosi vis kitą iš dėvėtų drabužių parduotuvės pirktą kalėdinį megztinį. Ir kalėdinių dainų klausomės su šeima. Taip laukiame švenčių ir patys spinduliuojame šventinę nuotaiką. Smagu.

– Ir eglutė jūsų namuose sužimba gruodžio pradžioje?

– Neturime konkrečios datos, tačiau tikrai ne Kalėdų išvakarėse – gerokai anksčiau, kad kuo ilgiau galėtume ja pasidžiaugti. Vaikams džiaugsmas ją puošti. Turiu išsaugojusi senovinių stiklinių savo vaikystės žaisliukų, kažkiek jų į mūsų namus atkeliavo iš jau mirusios vyro močiutės namų. Tai – gražus prisiminimas. Tiesa, ant eglės visų jų nesusikabiname – pasaugome, kad nesudužtų. Galvoju, kai dukros kada nors sukurs savo šeimas, turės žaisliukų, kuriais eglutes puošė ne tik jų mama, bet net prosenelės. Jie bus tarsi šeimos relikvijos.

L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dukroms kasmet pati gaminate Advento kalendorius. Tai jau tapo tradicija?

– Taip, tapo tradicija. O prasidėjo, kai vyresnioji dukra, kuriai sausį sukaks 17 metų, buvo septynerių. Tada man šovė mintis, kad nereikia pirkti tų nuobodžių Advento kalendorių su saldainiais, kuriuos pardavinėja visuose prekybos centruose, – geriau sukursiu pati, kad vaikas kasdien ne tik saldainių rastų, bet ir ką nors naudingo, praktiško.

Kalėdos – tai laikas, kai sustojame, džiaugiamės vieni kitais, kuriame prisiminimus ir tradicijas.

Kai gimė kitos dvi dukros ir paaugusios ėmė suprasti, kas per daiktas tas Advento kalendorius, pradėjau daryti ir joms. Tiesa, kartkartėmis pasiklausdavau: „Tai kokį šiais metais kalendorių? Gal tą šokoladinį?“ Ir visos choru atsakydavo: „Ne, ne, ne. Tik ne tą pirktinį. Mama, norim tavo.“

Štai ir šiemet vyresnėlė juokėsi: „Žinok, mama, aš, kai gyvensiu atskirai, vis tiek norėsiu tavo kalendoriaus. Tu man gal paštu galėsi jį atsiųsti?“. Paglosto širdį, kai girdi, kad net paauglei patinka rasti, ką tėvai į tą kalendorių įdėjo. O mes su vyru daug ko prigalvojam, ir dukros džiaugiasi tuo, ką randa, nors ir nebūna ten jokių stebuklų – įvairios smulkmenos, kurios joms gali būti naudingos.

Iš ko daryti Advento kalendorius, kasmet sugalvoju vis kitaip. Kažkada tiesiog pririnkau sausų šakų miške ir, surišusi virvelėmis eglės forma, pakabinau ant sienos – išėjo tokia eglės imitacija. Ant jos sukabinau supakuotas dovanėles, kurios buvo lyg žaisliukai. O dovanėlės visoms trims mergaitėms būna vienodos, kad nė vienai nebūtų skaudu, gali nebent spalva skirtis.

Tad kuriu Advento kalendorius ir džiaugiuosi, kad dukroms patinka. Labai tikiuosi, kad jos tai prisimins, kai turės savo šeimas, ir savo vaikams panašius darys. Džiaugčiausi, jei ta tradicija tęstųsi.

Kolekcija: nuo gruodžio pradžios Lina kasdien velkasi vis kitą iš dėvėtų drabužių parduotuvės pirktą kalėdinį megztinį. / L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate sukaupusi nemenką kalėdinių megztinių kolekciją, pati jais noriai puošiatės. Kaip gimė ši tradicija?

– Megztinius rinkti pradėjau 2021 m. Būtina sąlyga – jie turi būti iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Aš labai mėgstu po sendaikčių, dėvėtų drabužių parduotuves pašmirinėti ir jei ten randu kalėdinį megztuką, žinau, kad antrą tokį vargu ar kas nors turės. O tuo pačiu ir tvarumo idėją palaikau.

Daug kas klausia: gerai, tu prisirinksi tų megztinių, o kas toliau, kur dėsi tokią kupetą? Nes spintoje jie, patikėkite, vietos užima gana nemažai. Bet manęs tai negąsdina. Aš žiūriu su tokia, sakykim, gražia viltimi, kad gal kada vaikai įvertins gražią mamos kolekciją ir sugalvos, kur ją panaudoti. Negana to, jau dabar tai viena, tai kita giminaitė per šventes paprašo megztinį paskolinti. Net darbe kolegas užkrėčiau, kai pernai pradėjau su tais megztiniais į darbą vaikščioti. Šiais metais jau sulaukiu didesnio dėmesio, nes dar viena kolegė ėmė kalėdiškai puoštis, sako: „Negaliu tau nusileisti“. Tai viena kitą palaikome.

Dabar yra 26 megztiniai. Nuo gruodžio pradžios kasdien velkantis vis kitą, pakanka iki antros Kalėdų dienos.

Aš manau, kad niekas neateis ir tavo gera nuotaika nepasirūpins – tik tu pats. Kai esi pasipuošęs kalėdiniais akcentais – jaučiasi, kad lauki švenčių, spinduliuoji šventinę nuotaiką, užkreti ja ir kitus.

– Kiek kalėdinių megztinių savo kolekcijoje turite?

– Dabar yra 26 megztiniai. Nuo gruodžio pradžios kasdien velkantis vis kitą, pakanka iki antros Kalėdų dienos. Bet turiu tikslą surinkti jų tiek, kad pakaktų iki pat Naujųjų metų. Kad būtų 31. Nedaug trūksta.

Tiesa, vienas megztinis yra naujas, ne iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Man jį vyras parvežė iš Norvegijos, sakė: „Žinok, nesusilaikiau ir nupirkau – tiek daug ir tokių gražių buvo.“

Kartą mačiau nuotrauką iš kalėdinio renginio, vykusio vienoje įmonėje pas mus Plungėje – bendrai nuotraukai visi buvo pasipuošę Kalėdų atributais. Šyptelėjau žiūrėdama, nes net keli žmonės buvo vienodais megztiniais – matyti, kad iš to paties prekybos centro pirkę. O tokių kaip mano antrą rasti būtų sudėtinga. Jie daug įdomesni. Vienas, pavyzdžiui, lyg specialiai man, avokadų mėgėjai, kurtas: su Kalėdų kaspinais ir avokadais, tokios meksikietiškos Kalėdos. Aš net savo vyrui esu pasakiusi, kad man per gimtadienį ne gėlių puokštę, o geriau avokadų maišą dovanotų. Tad tas megztinis už vieną eurą – tiesiog man iš dangaus nuleistas.

Man smagu puoštis tais megztiniais. Nuolat sulaukiu dėmesio – žmonės juos pastebi, sako: Kalėdų dvaselė esi... Bet aš darau tai ne dėl kitų – dėl savęs. O jeigu kažkas ta kalėdine nuotaika užsikrečia – dar smagiau. Vadinasi, bus daugiau Kalėdų mylėtojų.

Emocija: Ruibių namuose gausu kalėdinės atributikos. / L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų dukrų pageidavimai Kalėdų Seneliui šiemet labai dideli buvo?

– Mūsų vaikai nėra išrankūs. Didžioji yra žirgų sporto mylėtoja, jodinėja. Lapkritį su ja buvome nuvykusios kelioms dienoms į Paryžių ir atsitiktinai pamatėme parduotuvę, kuri yra tikras žirgų sporto mėgėjų rojus. Nupirkau jai ten tai, ko labai norėjo, ir ji pasakė, kad gavo pačią geriausią dovaną – Kalėdoms jau nieko nebenori. Bet, manau, Kalėdų Senelis vis tiek kažką po eglute jai paliks.

Mažosios žaisliukų užsiprašė. Nors vidurinioji jau pernai Kalėdų Seneliui parašė, kad dovanų atneštų ne tik jai, bet ir tėveliams bent po puodelį, o šiais metais, matyt, nugirdusi, kad močiutei reikia daugiau vaikščioti, paprašė Kalėdų Senelio žingsnius skaičiuojančios apyrankės jai. Džiugina, kad ne tik apie save galvoja, bet ir apie artimuosius.

– O ko mama Kalėdų Senelio paprašė?

– Visi šeimoje žino, kad mama yra knygų maniakė. Knygos man – geriausia dovana ir gimtadieniui, ir Velykoms, ir Kalėdoms, ir bet kurios kitos šventės proga. Tad Kalėdų Seneliui daug galvoti nereikės.

Bet tikrai ne dovanos ir ne kažkokie materialūs dalykai per Kalėdas svarbiausia. Mums svarbiausia – bendrumas, buvimas kartu: tiesiog susėsti, plepėti, būti. Juk visi mes šiame pasaulyje esame laikini svečiai, nežinome, kas atsitiks rytoj, po metų, po dviejų. Vertiname tai, kad šiandien esame kartu. Kalėdos – tai laikas, kai sustojame, džiaugiamės vieni kitais, kuriame prisiminimus ir tradicijas.