Filmo premjeros išvakarėse J. Melnikas sakė turįs viltį, kad režisieriui pavyko perteikti lyrišką, poetišką, šviesią jo prozos melodiją. „Tikiu, kad nevilties gelmėse, į kurias nugramzdina absurdas, glūdi šviesos šaltinis. Kai Dievas spaudžia žmogų pasitelkdamas absurdą, jis spaudžia jį tam, kad šis pamatytų šviesą tunelio gale. Šviesą ir kitą, amžiną, neabsurdišką, pasaulį, kuriame visada šviečia tiesos saulė. Mano proza yra apie aukštesnį pasaulį“, – sakė J. Melnikas.

– „Naktinio seanso“ pagrindu tapo jūsų apsakymų ir apysakų rinkinys „Rojalio kambarys“, 2018 m. skaitytojų išrinktas viena geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų, tačiau jį papildo ir kitų jūsų apsakymų motyvai ir veikėjai. Ar sutiktumėte, kad filmas, būdamas autonomišku kūriniu, sykiu tapo ir jūsų kūrybos komentaru?

– Taip, filmas sukurtas pagal mano apysaką „Niekad nesibaigia“ iš „Rojalio kambario“, pasakojančią apie paslaptingą, nedidelį kino teatrą, kuriame vyksta nesibaigiantis kino seansas. Dieną ir naktį. Kiekviena diena – nauja diena veikėjos gyvenime, nauja serija. Kamuojamas nelaimingo asmeninio gyvenimo, veikėjas atsitiktinai patenka į jį klaidžiodamas naktinėmis miesto gatvėmis. Kino teatre nėra kasos, tik automatiniai patikros punktai – kaip metro. Neaišku, kam jis priklauso. Svarbiausia – naktimis į jį ateina visokių keistų žmonių. Jų likimai skirtingi.

Režisierius kūrybiškai pažvelgė į temą ir pasinaudojo veikėjų likimais ir situacijomis iš kitų mano istorijų. Šiuo požiūriu jis sukūrė kažką naujo, savo, bet iš mano medžiagos. Čia slypi gili bendrakūrybos prasmė. Nemanau, kad A. Puipos filmas yra mano kūrybos komentaras. Tai atskiras, autonomiškas darbas. Veikiausiai susitiko du pasauliai. Ir nesusipyko, o apsikabino.

– Kokią literatūrą vertintumėte kaip kinematografišką?

– Manau, tokią kaip mano (juokiasi). Mažai žodžių, daug scenų, kalibruotų dialogų, atskleidžiančių vidinį veikėjų pasaulį. Turi būti intriga, pradžia, siužeto vystymas, kulminacija (geriausia – katarsis) ir pabaiga, finalas.

Įvairių šalių kritikai mano prozą vadina kinematografiška. Iš pradžių nesupratau, ką tai reiškia. Daug ką paaiškino kritikai ir kino režisieriai, atsigręžiantys į mano tekstus. Rašydamas matau scenas, mano proza sąmoningai minimalistinė, joje mažai aprašymų (nemėgstu žongliruoti žodžiais), daug scenų ir dialogų, charakterių, aiškūs siužetai, todėl kai kurie režisieriai man sako, kad tai beveik baigti filmų scenarijai. Du kartus mano knygos – „Adata“ ir „Te visad būsiu aš“ – Lietuvoje pateko į „10 kinematografiškiausių metų romanų“ sąrašą.

Kaip išgyventi absurdiškame pasaulyje? Apie tai yra mano proza ir, tikiuosi, A. Puipos filmas.

A. Puipa viename interviu labai tiksliai įvardijo, ką rado mano prozoje: „Filmo siužetui panaudojau dešimt J. Melniko apsakymų. Jo apsakymų siužetai labai išradingi, juose daug fantazijos, stiprūs dialogai, siurrealistiniai motyvai dera su realistine aplinka, yra absurdo, o tai labai didelė atgaiva režisieriui. Rašytojas, būdamas ne kino žmogus, labai gražiai užkabino kino pasaulį. Sapniškumas kinui būdingas, daug garsių režisierių, pradedant Davidu Lynchu ar Roy’umi Anderssonu siurrealistiniame pasaulyje jaučiasi puikiai.“

– Ar jums svarbus rašytojo ir režisieriaus vaizduotės ir mąstymo jungties momentas?

– A. Puipa norėjo panaudoti ne vieną, o kelis mano tekstus. Iš pradžių ši idėja man neatrodė labai patraukli. Tačiau kai supratau, kad režisierius nesiruošia kurti savo personažų, o nori perimti mano istorijų veikėjus, situacijas, intrigą, o svarbiausia – sutampa mūsų siurrealistinė gyvenimo vizija, išlieka gyvenimo kaip sapno suvokimas, sutikau. Kas svarbu rašytojui? Kad būtų perteiktas konfliktas, idėja. Kad ekrane atpažintų savo personažus, atsidūrusius pažįstamose situacijose. Kad jie tam tikrais aspektais gali skirtis, ne taip svarbu.

Man atrodo, kad A. Puipa nusprendė plėtoti gyvenimo kaip absurdo idėją, kuri yra atpažįstama daugelyje mano tekstų. Tam tikra prasme mano veikėjai primena Sizifą iš antikinio mito. Gyvenime kiekvienas mūsų žingsnis yra persmelktas absurdo. Kaip išgyventi absurdiškame pasaulyje? Apie tai yra mano proza ir, tikiuosi, A. Puipos filmas. Nekantrauju pamatyti, ar režisieriui pavyko perteikti ir lyrišką, poetišką, šviesią mano prozos melodiją. Tikiu, kad nevilties gelmėse, į kurias nugramzdina absurdas, glūdi šviesos šaltinis. Kai Dievas spaudžia žmogų pasitelkdamas absurdą, jis spaudžia jį tam, kad šis pamatytų šviesą tunelio gale. Šviesą ir kitą, amžiną, neabsurdišką, pasaulį, kuriame visada šviečia tiesos saulė. Mano proza yra apie aukštesnį pasaulį.

– Prasitarėte, kad gyvenime ir kūryboje dažnai prisimenate Carlo Gustavo Jungo sinchroniškumo kontekstus.

– C. G. Jungą laikau genijumi, atradusiu slaptus žmogaus psichikos mechanizmus ir gilų ryšį su kitu pasauliu, kuriame nėra nei laiko, nei erdvės. Jį C. G. Jungas pavadino kolektyvine pasąmone. Pagal C. G. Jungo sinchroniškumo (sutapimų) teoriją, mes esame susiję su tuo pasauliu, o tie, kurie sutapimuose mato mistiką, priklauso neeilinėms asmenybėms, pasižyminčioms labai dideliu jautrumu. Be to, šis gebėjimas stebėtis sutapimais jiems teikia palaimą.

Taip, gana dažnai mano prozą lydi įvairūs keistoki, o gal net mistiški dalykai. Pavyzdžiui, jauna talentinga režisierė Klaudija Matvejevaitė pasakojo, kad kurdama filmą „Paskutinė diena“ pagal mano apysaką „Likimų knyga“ iš to paties „Rojalio kambario“ patyrė įvairių netikėtumų, sutapimų, buvo filmavimo aikštelėje ir traumų, bet galiausiai viskas baigėsi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu!

Sutapimai taip pat lydi A. Puipos filmą. „Naktinis seansas“ keistai pasirodo tuo pačiu metu kaip ir mano nauja trumposios prozos knyga „Užgesusi saulė“, „Rojalio kambario“ tęsinys. Neįtikimas sutapimas laike.

Antra, ar nepastebėjote nieko bendro pavadinimuose? Knyga pavadinta taip pat, kaip ir vienas jos apsakymas. Tik visai neseniai, kalbėdamasis su filmo prodiuseriu Stasiu Baltakiu jo namuose, supratau, kad „Naktinis seansas“, naktis, ir yra „Užgesusi saulė“. Naktis ateina, kai užgęsta saulė. Tada stoja kitas, paslaptingas, tikresnis, pasaulis.

Siurrealistiniai „Naktinis seansas“ ir „Užgesusi saulė“ susipindami byloja apie mūsų gyvenimo sapną ir apie laimingą pabudimą, nes kiekviena naktis baigiasi, nakties dvasios ištirpsta pirmajame šviesos spindulyje. Ir štai vakarop užgesęs šviesulys vėl pradeda tviskėti akinamai mėlyname danguje, žadindamas mumyse viltį, lengvumą ir meilę. Niekada nesibaigiantis gyvenimo filmas tėra filmas. Ir bėdos – tai tik filmas, pagrindinis filmo veikėjas sutinka gatvėje pasenusią Lizą iš ekrano, ji nusiplauna raukšles ir, išėmusi sugedusius dantis, virsta jauna aktore. Mirtis – tik filmas, nebijokite.