Grandiozinis TV3 projektas “Chorų karai” prasidėjo netikėtumu – pirmojoje laidoje triuškinamą pergalę šventė Benamių choras “Spindulys”.

Dainininko Stanislovo Stavickio-Stano vadovaujamas choras, prie kurio buvo prisijungusi atlikėja Mia, pavergė ir komisiją, ir žiūrovus. O atlikusiems miuziklo „Vargdieniai“ kūrinį choristams publika plojo atsistojusi.

“Šis choras atsirado tam, kad visi susimąstytume, koks trapus yra gyvenimas”, - “TV dienai” sakė Benamių choro generolas Stano.

- Pernai sakėte, kad daugiau “Chorų karuose” nebedalyvausite. Kodėl tam vėl ryžotės?

- Man paprastas miesto choras neįdomus ir tikslo laimėti neturiu, tačiau norisi žmonėms svarbią žinutę nunešti. Šiais metais dirbdami su namų netekusiais žmonėmis norime papasakoti, kad gyvenimas yra nenuspėjamas, kartais keistas. Vieną dieną gali su šeima žiūrėti “Chorų karus”, kitą dieną gali būti šeimos atstumtas ir pats dalyvauti “Chorų karuose”. Likimo nenuspėsi. Rodos, gyvename įprastą gyvenimą ir nesusimąstome, kad viskas gali apsiversti. Šiame projekte ne iš mano, o iš mano choristų lūpų skamba žinia: kad ir kas nutiktų, kad ir kur atsidurtum – gatvėje, kalėjime, gal prarastum viską, svarbiausia – išlikti žmogumi.

-  Visus jūsų choro dalyvius vienija benamystė. Kokie žmonės į jį suburti?

- Jie labai skirtingi. Kai kurie tiesiogine žodžio prasme yra ragavę gyvenimo gatvėje, šiukšlynuose, prie konteinerių, perėję per priklausomybes. Taip pat yra keletas dalyvių iš moterų krizių centro, kur dėl vyrų smurto atsidūrė kartu su vaikais. Yra žmonių, kurie prarado namus dėl kažkokių neteisingų finansinių sprendimų, per didelio pasitikėjimo kitais žmonėmis, per didelio nuoširdumo. Yra ir Sankt Peterburgo Meno akademiją baigęs režisierius, buvusi muzikos mokytoja. Yra žmonių, kurie kadaise turėjo sukūrę puikias šeimas, bet jas prarado, taip pat tokių, kurie niekada nepažinojo nei tėvų, nei artimųjų.

- Kaip sekasi organizuoti darbą, pasirodymus su tokiais skirtingais žmonėmis?

- Tai yra gražiausia dalis, dėl kurios ir dalyvauju „Chorų karuose“. Nesvarbu, iš kokio socialinio sluoksnio yra žmogus, kiek ir ko jis turi, kokio išsilavinimo, jei sugebi įžvelgti to žmogaus gerąjį pradą, norą daryti gera, dalintis gėriu. Būtent tai visus vienija per repeticijas, o vienytis padeda muzika.

- Kokį tikslą projekte sau kelia benamių choras?

- Dalyviai tikisi kuo geriau pasirodyti. Nemanau, kad kas nors svajoja laimėti pagrindinį prizą, tapti televizijos žvaigžde ar dainininku. Žmonės tiesiog džiaugiasi galimybe būti kartu ir nuveikti kažką prasmingo.

- Jų nebaimina viešumas, įvairiausios kalbos, gyvenimo narstymas, galbūt smerkimas?

- Žinau, kad mano choristai labai bijo scenos. Ir žinau, kad kalbų bus visokių. Vieni sakys, kad jie – „tranai“, besinaudojantys visokiomis pašalpomis, nenorintys dirbti, tinginiai. Kiti sakys, kad tarp jų yra ir talentingų, gražių, gerų žmonių, kuriuos ir reikia rodyti. Treti manys, kad dėl tokio gyvenimo jie kalti patys. Bet aš siūlau tiesiog žiūrėti mano choro pasirodymus be pykčio – jis nieko gero neduoda.