Dvi dienas uostamiestyje šiemet bus švenčiama Šv. Martyno diena. Trečiadienį ji šurmuliuos Etnokultūros centre ir Simono Dacho namuose, o ketvirtadienį - Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Populiariausias vardas

Martynai ir Martynos, ar žinote, kad nešiojate vieną populiariausių vardų Klaipėdos krašte? Anot Klaipėdos etnokultūros centro etnologų, šio vardo paplitimas siejamas su Martyno Liuterio veikla. Prieš įsigalint liuteronybei, Klaipėdos krašte buvo minimas Šv. Martynas. Tai vyskupas, gyvenęs IV a. Italijoje ir pagarsėjęs gailestingumo darbais, ypač beturčių šalpa. Sklindant protestantizmo idėjoms vietoje Šv. Martyno imta minėti reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį. Seniau tėvai, duodami vaikui Martyno vardą, taip pagerbdavo XVI amžiaus Bažnyčios reformatorių.

Rytoj Klaipėdos etnokultūros centre jau tradiciniu jo renginiu tapusi Martyno dienos šventė prasidės 16 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centras laukia visų Martynų, Martynų draugų, giminaičių, vaikų ir suaugusiųjų. Juolab kad Martyno diena - ne tik Martynų varduvės, bet ir paskutinė kalendorinė rudens šventė.

Klaipėdos etnokultūros centras Martyno šventę atgaivino 2002-aisiais. Kasmet joje skamba folkloro dainos, rengiami vaikų „jomarkėliai“, skanaujama tradicinio Martyno dienos patiekalo - keptos žąsies, sveikinami varduvininkai.  Tądien Martynų laukia ypatingas dėmesys, daugybė malonių staigmenų. Žinodami, kad kasmet Martynais Klaipėdoje pavadinama vis daugiau vaikų, organizatoriai neabejoja, kad varduvininkų susirinks dar gausesnis būrys, o ir norinčiųjų smagiai pavakaroti netrūks.

Su žibintais - per miestą

Klaipėdos vokiečių bendrija mažuosius klaipėdiečius ir jų tėvelius kviečia rytoj 17.30 val. rinktis į Šv. Martyno šventę S.Dacho namuose.

Ir čia šventė turėtų būti tikrai šauni. Ją rengiant S.Dacho namams talkino Klaipėdos jaunimo centro vokalo studija „Vega“ ir dizaino studija „Kukutis“.

„Kukučio“ vaikai jau prigamino įvairių žibintų, kurie mums švies šventės metu, o po jos bus eksponuojami parodoje S.Dacho namuose. „Vegos“ dainininkai išmoko dainelių vokiečių kalba apie Šv. Martyną ir jo vardu pavadintos dienos šventimą. Klaipėdos vokiečių bendrijos jaunimo grupė į šventę susirinkusiems ruošiasi pasekti legendą apie Martyną, - pasakojo S.Dacho namų kultūros vadybininkė Rasa Miuller. -  Na, o renginio kulminacija - šviečianti žibintų eisena iš S.Dacho namų per Biržos tiltą į „Sandorą“, kur mūsų lauks „babytės“ su saldumynais ir gaiviaisiais gėrimais. Tikimės, kad blogas oras nepakiš mums kiaulės.“

Šiemet ir Goethe's institutas Vilniuje kviečia vaikus su žibintais pasivaikščioti po Vilnių. O uostamiesčio zudermaniečiai Šv. Martyną švenčia kasmet. „Bet jie vos ne kitame miesto gale, tai nutarėme ir miesto centrui „šviesos paduoti“, - šypsojosi R.Miuller ir priminė, kad klaipėdiečiai nepamirštų atsinešti Šv. Martyno dienos simboliais tapusių žibintų.

Lapkričio 11-oji Vokietijoje minima kaip Šv. Martino (liet. Martyno) diena. Legendos ir čia byloja, kad senovės Romos karys, vardu Martinas, paaukojo savo gyvenimą vargšams. Jis liovėsi kariauti, pasikrikštijo, o vėliau tapo vyskupu. Tradiciškai Vokietijoje Šv. Martino dieną sutemus gatvėmis traukia vaikų, nešančių žibintus rankose, eisenos. Priešakyje ant žirgo joja simbolinis šv. Martinas.

„Aukodavo“ ožį

Šv. Martyno diena - paskutinė rudens šventė, senovėje kartais švęsta ir lapkričio 10-ąją, kitur - 12-ąją. Daug kur ji tapdavo įspūdingomis rudens palydomis, gražia padėka derliaus dievams. Senovėje tądien buvo atsiskaitoma - atpilant javais - su kalviu, kerdžiumi, malūnininku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos.

Tądien piemenėliai ypač laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos. Jie surengdavo Balto ožio „aukojimą“ arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią ožį, apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskui šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėmis, kaduginėmis lazdomis, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo, pliekdavo prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkomis, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, ant ragų uždėdavo žalią miško pataisų karūną.

Piemenėlių šventė

Lapkričio 12-ąją 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) vyks Piemenėlių šventė.

Jos metu bus prisimintos piemenavimo tradicijos Mažojoje Lietuvoje. Renginio dalyviai turės galimybę išgirsti, kaip kiekvieną rytą saulei tekant kerdžius pūsdamas trimitą pranešdavo gyvulių išgynimo ir karvių melžimo laiką ir sužinoti kaip mokėjo linksmintis piemenukai.

Anot renginio kuratorės MLIM etnografijos skyriaus vedėjos  dr. Aušros Kavaliauskienės,  vaikus ir suaugusius turėtų sudominti muziejuje eksponuojamas piemenukų apavas: naginėlės, klumpelė. Čia pat bus galima išgirsti barškalų, kabintų karvėms po kaklu, barškėjimą ir patiems pabandyti muzikuoti su rekonstruotais - Mažosios Lietuvos piemenų sukurtais - instrumentais, kurių pristatymą remia šalies Kultūros ministerija. Šventėje dalyvaus Priekulės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Priekulės pūtikai“.

Likimo ir orų pranašas

Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyną baigdavosi ir kitų žemės ūkio samdinių - bernų ir mergų - samdos laikas. Senieji Klaipėdos krašto gyventojai mena ypatingas vaišes, kurias šeimininkai rengdavo atsidėkodami darbininkams. Pagrindinis patiekalas buvęs kepta žąsis. Ūkininkai stengdavosi Martyno dienos vaišių stalui parūpinti kuo riebesnę žąsį. Atsisveikinimo su samdiniais vaišes lydėdavo jaunimo linksmybės - dainos, šokiai, rateliai, žaidimai.

O Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.

Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis. Serbijoje iki šių dienų išlikęs paprotys per Šv. Martyną valgyti keptą žąsį, ir tyrinėtojai tai laiko kažkokio senovinio aukojimo atgarsiais.

Nuo Martyno jau pradedama  laukti Kalėdų. Tądien, stebėdami aplink save vykstančius gamtos reiškinius, senoliai sužinodavo, koks oras būsiąs per Kalėdas, ar žiemą teks kęsti šaltį.

Žemaitijoje kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai, jei ir prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.

Nuo seno yra sakoma: „jei Šv. Martynas - su ledu, tai Kalėdos - su bradu“; „jei Šv. Martynas - su bradu“, tai Kalėdos - su ledu“; „Martynas ant ledo - Kalėdos ant vandens“. Tikėta - jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.