Viename Vilniaus antikvariate kaunietė aptiko dokumentus, liudijančius apie savo tėvo gebėjimų pripažinimą 1938 m. Paryžiuje vykusioje trečioje Tarptautinėje menų ir amatų parodoje.

Radinys apstulbino

Pernai prieš rugsėjo pradžią kaunietė Sigita Paškevičienė nuvažiavo į sostinę aplankyti savo anūkių ir su viena iš jų, vienuolikamete Beatriče Lašaite, išėjo pasivaikščioti Senamiesčiu. „Gerai atsimenu, kad tai buvo rugpjūčio 29-oji, nes tą dieną prieš 25 metus mirė mano tėtis. Mudviem einant pro antikvariatą netoli Prezidentūros, neabejinga menui Beatričė prigludo prie vitrinos stiklo, nes ant palangės pastebėjo tokią pačią briedžio statulėlę, kokia saugoma Kaune, mano namuose, kuriuose anksčiau gyveno tėvai. Ta statulėlė man brangi, nes tėtis ją gavo dovanų 1949 m. per savo vardines – kovo 19-ąją“, – prisiminė neįtikimo įvykio pradžią Sigita.

Beatričė užsispyrė užeiti į antikvariatą pasižiūrėti senų paveikslų, nes ji lanko Vilniuje privačią Dailės studiją ir dailės parodas, yra laimėjusi konkursą „Vilniaus Senamiestis miniatiūroje“. Anūkės paraginta, Sigita užėjo į antikvariato saloną. Kai atsidūrė atokiausiame jo kampe, ant sienos pastebėjo senuose rėmuose pageltusį diplomą. Prancūziškame tekste didelėmis raidėmis dailia rašysena buvo išvedžiota jai gerai pažįstama iš tėčio pasakojimų lietuviška pavardė „Aksamitauskas“. Šalia diplomo gulėjo sertifikatas ir sidabrinis paauksuotas medalis.

Išleido tėčio prisiminimus

„Iš tėčio, Juozo Meidaus, pasakojimų aš žinojau, kad jis tarpukariu dirbo Juozo Aksamitausko drabužių madų salone siuvėju. Būtent mano tėčio rankomis, pabrėžiu – rankomis, o ne siuvimo mašina, pasiūtas aksominis moteriškas kostiumėlis 1938 m.  Tarptautinėje menų ir amatų parodoje Paryžiuje pelnė pirmo laipsnio diplomą ir aukso medalį. Tą aksominį juodą kostiumėlį tėtis siuvo rankomis todėl, kad nesimatytų jokių siūlių. Būtent tai ir buvo įvertinta aukščiausiais balais parodoje. Beje, tas kostiumėlis dar ne vienus metus buvo saugomas mūsų namuose, tačiau pradingo sunkiais pokario metais. Prieš 35 metus, gyvenimo pabaigoje, tėtis paprašė manęs surasti tą diplomą, kad liktų atminimas vaikams ir anūkams. Ir štai dabar jis mano rankose. Žinoma, kyla klausimas, kodėl tame diplome įrašyta Aksamitausko, o ne Meidaus pavardė, tačiau anuomet parodoje varžydavosi siuvimo salonų savininkai, o ne jų meistrai“, – aiškino džiaugdamasi neįkainojamu radiniu Sigita.

Prieš porą metų savo jubiliejinio gimtadienio proga Sigita buvo išleidusi tėčio, Juozo Meidaus, prisiminimus, iš kurių galima daugiau sužinoti apie šį aukštai tarpukariu Paryžiuje įvertintą auksinių rankų meistrą – drabužių siuvėją.

Siuvo ir kariuomenėje

Devyniolikmetis J.Meidus iš Rytų Aukštaitijos kaimo 1932 m. atvažiavo į laikinąją sostinę mokytis amato, kur vyresnysis brolis jau dirbo A.Mickevičiaus gatvėje įsikūrusiame J.Aksamitausko salone siuvėju. Tas salonas buvo įrengtas pusrūsyje, kur vieną didelę patalpą apšviesdavo 30 vatų lemputė, o drabužiai buvo lyginami lygintuvu, kurį kaitindavo anglys. Štai tokiame salone pradėjo savo karjerą J.Meidus.

Po pusmečio J.Meidus buvo paimtas į kariuomenę, kur tarnavo kuopos siuvėju, o laisvalaikiu siuvo kariškiams kelnes, už kurias gaudavo po litą. Tad iš kariuomenės Juozas grįžo patobulinęs siuvėjo įgūdžius ir apsirengęs kaip amerikonas – už uždirbtus pinigus nusipirkęs laikinius batelius, laikrodį, kaklaraištį, skrybėlę, lagaminą ir pasisiuvęs naują viršutinių drabužių eilutę. Pamačiusi taip pasidabinusį sūnų, motina tiesiog neteko žado.

Sovietmečiu mokė siūti kitus

Grįžęs iš kariuomenės pas buvusį darbdavį (jo salonas jau buvo Laisvės alėjoje), J.Meidus pradėjo siūti savarankiškai, o ne vien taisyti – tai darė, kai buvo mokinys J.Aksamitausko salone. Beje, su juo siuvėju dirbo garsiojo boksininko Juozo Vinčos brolis Vincas, atskleidęs Juozui ne vieną siuvėjo amato paslaptį.

1939 m. J.Meidus atidarė savo siuvyklą Aukštaičių/K.Petrausko gatvių kampe. Deja, pasikeitus santvarkai, praūžus karui, J. Meidus neteko beveik viso, ką buvo užgyvenęs su jauna žmona. Išmanusis siuvėjas liko ištikimas savo amatui – ir sovietmečiu J.Meidus išsikovojo siuvimo meistro vardą. Jam buvo patikėtos pirmųjų siuvimo-kirpimo kursų vedėjo pareigos Kaune, jis dirbo meistru „Šatrijos“, „Mados“ siuvimo fabrikuose ir panašiose įmonėse. Kai estai pakvietė jį vadovauti anuomet garsėjusių visoje Sovietų Sąjungoje Talino mados namų eksperimentiniam cechui, J.Meidus turėjo atsisakyti šio viliojančio pasiūlymo, nes... nemokėjo rusų kalbos. Pastarasis kvietimas dirbti Estijoje tik dar kartą įrodė, kad neatsitiktinai taip aukštai buvo įvertintas šio siuvėjo profesionalumas tarptautinėje Paryžiaus parodoje 1938 m.