Glaistas – medžiaga, be kurios šiandien sunkiai įsivaizduojami remonto darbai. Jo yra daugybė rūšių, bet žmogui, norinčiam užtaisyti įtrūkimus sienose ar iš naujo jas nuglaistyti, reikia tik kelių iš jų, o galbūt vienintelio glaisto.

Paprastai statybinis glaistas skirstomas į kelias grupes: cementinį, gipsinį, lateksinį, polimerinį ir organinį. Kada kurį pasirinkti, spręsti reikia pagal tai, kokios patalpos bus glaistomos ar tinkuojamos.

Jei ketinama glaistyti vonios patalpą ar rūsį, patartina naudoti cementinį glaistą. Mat tokiose patalpose būna daugiau drėgmės, o cementinis glaistas jai atsparus. Cementinis glaistas ilgiau džiūva, tačiau būna kietas, nereaguoja į temperatūrų kaitą.

Ekologija – šis žodis tampa kone magiškas. Žmonės ėmė labiau vertinti sveiką gyvenseną, rūpinasi, kad aplinka nebūtų kenksminga. Tad ir renkantis glaistą gali iškilti klausimas – kuris yra ekologiškas. Specialistai svarstykles šiuo atveju labiausiai linkę sverti gipsinio glaisto pusėn. Gipsas – natūraliai išgaunama medžiaga, gausiai naudojama medicinoje. Todėl dvejonių, kad yra ekologiškas, nekyla. Statybinių medžiagų pardavėjai teigia, kad rinkdamiesi glaistą žmonės vis dažniau klausinėja, ar jie neturi neigiamo poveikio sveikatai.

Tik reikia atkreipti dėmesį, kad gipsinis glaistas yra ne toks atsparus drėgmei, todėl labiau tinkamas sausoms patalpoms.

Organinio glaisto rišamoji medžiaga – gyvulinės kilmės klijai. Pastarasis glaistas tinka įvairiems paviršiams. Tačiau patartina naudoti sausoms patalpoms.

Lyginant organinį glaistą su polimeriniu, pastarojo ypatybės kiek geresnės – elastingesnis, plastiškesnis. Polimerinis glaistas gaminamas polimerinių klijų pagrindu ir naudojamas kuo įvairiausių patalpų sienoms ir luboms glaistyti.

Lateksinis glaistas labai elastingas ir plastiškas. Tačiau specialistai pabrėžia, kad šis glaistas sunkiai praleidžia drėgmę. Dažyti lateksiniu glaistu nuglaistytus paviršius sunkiau, tam reikia specialių lateksinių dažų.

Glaistas būna jau paruoštas naudoti, vadinamasis šlapias arba sauso pavidalo. Sausasis glaistas paprastai būna supilstytas į maišus, jam pagaminti reikia vandens – miltelius pilti į atitinkamą kiekį vandens ir gerai maišyti.

Profesionalūs apdailininkai dažniau renkasi sausą glaistą dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – galimybės pasigaminti tokį kiekį medžiagos, kokio reikia. Antra – ekonomiškumas. Mat nusipirkus 25 kg maišą sauso glaisto iš jo galima pasigaminti iki 35 kg naudoti skirtos medžiagos. Mokėti papildomai už 10 kg nereikia, tai – vanduo, kuris sumaišomas su sausa glaisto mase. O perkant jau paruoštą naudoti glaistą mokama už visą svorį.

Naudoti jau paruoštą glaistą profesionalai vengia ir dar dėl kelių priežasčių. Tokio produkto išeiga yra kiek didesnė, o taupyti dabar priverstas kiekvienas. Be to, naudoti paruoštas glaistas greičiau sensta. Savamoksliams meistrams, nutarusiems užglaistyti įtrūkimus, kibirėliuose supakuotas toks glaistas patogesnis, nes nereikia sukti galvos, kaip jį pasigaminti.

Įtakos renkantis glaistą turi ir tai, kokia bus sienų apdaila. Jeigu ketinama klijuoti plyteles, specialistai labiau pataria rinktis cementinį glaistą – šis tvirtesnis. Dažyti paviršių paruošti galima su gipsiniu glaistu. O jeigu sienas planuojama klijuoti tapetais, reikia gerai apgalvoti, ar iš viso glaistyti sienas. Jeigu tapetų raštas grublėtas, o sienos nutinkuotos gana lygiai, tuomet galima apsieiti ir be glaisto.

Parengė Darius Babickas