Pasaulinė finansų krizė, besitęsianti jau daugiau nei ketverius metus, yra nesprendžiama. Daromos visos įmanomos klaidos. Japonija turi ilgametės patirties, kaip tvarkytis su vadinamąja mokėjimų balanso recesija, tačiau ekonominės istorijos vadovėliai nepopuliarūs tarp Europos biurokratų.

Jau išgyventa anksčiau

Japonija buvo bene pirmoji valstybė, kuri gavo pamoką, kad būtent mokėjimų balanso elementų valdymas yra pati svarbiausia priemonė ekonominės politikos strategijoje. Šalis buvo pirmoji, kuri išgyveno naująją ligą – mokėjimų balanso recesiją. Pirmiausia, tai sukėlė didžiulę paniką tarp valstybės žmonių ir valstybės institucijų. Visos vadovėlinės ir anksčiau naudotos teorinės krizės valdymo priemonės neveikė. Palūkanų normos siekė nulį procentų, tačiau skolinimasis nevyko. Turto, ypač nekilnojamojo ir finansinio, kainos krito rekordiškai. Vyko lygiai toks pat nesuvaldomas ekonomikos griuvimas, kokį dabar matome Europoje ir JAV.

Tuo metu Japonijoje iš principo pasikeitė ekonomikos dalyvių elgsena. Ekonomikos vadovėliuose buvo teigiama, kad įmonės veikia turėdamos tikslą uždirbti kuo daugiau pelno. Krizė privertė Japonijos įmones pagrindinį tikslą pakeisti į skolos mažinimą ir taupymą. Taip atsitiko todėl, kad didžiąją dalį turto ir aktyvų įmonės buvo įsigijusios už skolintas lėšas, o to turto vertė smarkiai sumažėjo. Bet paskolų dydžiai liko tokie patys. Tai yra analogiška dabartinės finansų krizės situacija.

Japonijos 1990–1995 m. krizė turėjo visus analogiškus šiandienės krizės simptomus: privatusis sektorius (gyventojai ir verslas) buvo prasiskolinęs, nekilnojamojo turto kainos buvo neadekvačiai aukštos (nes jas pakėlė skolintų lėšų investavimas į nekilnojamąjį turtą), centrinio banko ypač žemos rezervų palūkanos neskatino ekonomikos dalyvių skolintis. Ir nors tuo metu Japonijos produkcija buvo labai paklausi visame pasaulyje, – ypač automobiliai ir elektronikos prekės, – tai nelengvino krizės sprendimo.

Mokėjimų balanso recesija

Tuo metu buvo pastebėtas mokėjimų balanso krizės simptomas, kurį labai gerai yra išstudijavęs vienas garsiausių ekonominės minties mokslininkų Hymanas Philipas Minsky. Esmė tai, kad pinigų sistemą kontroliuoja finansų rinka, paprastai tariant, bankai. O bankai taip pat turi balansus ir kiekvienas indėlis turi būti paskolintas, priešingu atveju bankas patiria nuostolį, nes indėlis yra jo įsipareigojimas, už kurį reikia mokėti palūkanas ir jį administruoti. Paprastai žmonės savo didžiąją dalį pajamų išleidžia, o kitą taupo. Sutaupyti pinigai retai laikomi kojinėje, dažniausiai jie saugomi kaip indėlis arba kaip investicinės priemonės. Kol yra pakankama paskolų paklausa, tol ekonomika yra sveika ir taupymas tampa paskolomis, kurios kuria darbo vietas, vietos prekių ir paslaugų bei investicijų į finansų priemones paklausą.

Mokėjimų balanso krizė pasireiškia stipriu paskolų paklausos sumažėjimu. Tai reiškia, kad sutaupyti pinigai nedirba, t. y. jie guli banke nenaudojami, o tai toliau skatina krizę plėstis, nes mažėja pinigų ekonomikoje – ir tiesiogiai veikia visų ekonomikos dalyvių (įmonių, žmonių) pajamas. Žmonės ima uždirbti mažiau pinigų, nes įmonės parduoda mažiau produkcijos, nes žmonės mažiau vartoja, nes skolinimasis sustojęs. Uždaras ratas. Būtent dėl tokio mirties rato prasidėjo JAV didžioji depresija 1929–1932 m. Per ją šalies BVP krito 46 proc., nedarbas pasiekė 25 proc. Toks pat nedarbo lygis, beje, jau Ispanijoje.

Pamokos iš Tekančios Saulės šalies

Japonijos valdžia nusprendė, kad, neveikiant vadovėliniams modeliams ir teorijoms, reikia ieškoti alternatyvų. Logika buvo paprasta – jei privatusis sektorius nesiskolina ir jokios monetarinės priemonės (žemos palūkanos, pinigų spausdinimas) neveikia, tuomet valstybė turi skolintis ir pati investuoti pinigus, kad sukurtų paklausą ir gaivintų ekonomiką. Japonija per 1990–2005 m. pasiskolino ir į ekonomiką investavo daugiau nei 460 trln. jenų (4,8 trln. eurų). To rezultatas – privatusis sektorius sugebėjo grąžinti skolas, o BVP augo. Ir tai vyko nepaisant nekilnojamojo ir finansinio turto kainų burbulo sprogimo, kuris kainas sumenkino 87 proc., skaičiuojant nuo aukščiausio taško.

Japonijos patirtis aiškiai parodo, kad fiskalinės priemonės, pradedamos naudoti tik prasidedant mokėjimų balanso krizei, kai privatusis sektorius nebesiskolina ir taupo, kad grąžintų ankstesnes paskolas, yra ypač efektyvios. Ir dabartiniai Europos bei JAV pasiūlymai spręsti krizę spausdinant pinigus ir laikant palūkanas arti nulio ribos yra neveiksmingi. Vienintelis būdas spręsti mokėjimų balanso krizę yra valstybinė intervencija, kai valdžia savo ekonomikos naudai atsveria susidariusį nenorą skolintis perimdama besiskolinančiojo vaidmenį.

Europos klaidos

Pasaulyje ekonomiškai stipriausios ES ir JAV yra padariusios pirmus žingsnius krizei spręsti, tačiau toliau eiti nesiryžta. Europa yra užstrigusi ties valstybiniais interesais ir pamiršta pagrindinę ES idėją – integraciją ir stiprią vidaus ekonomiką. Stipriosios Europos šalys Vokietija ir Olandija nesutinka su visos ES mastu planuojamomis išlaidomis, nes tai esą pažeistų jų valstybių gyventojų interesus. Tai ir yra didžiausias paradoksas – norėjimas priklausyti stipriausiam pasaulyje ekonominiam vienetui, kuris turėtų vientisą ekonominę ir politinę strategiją, tačiau savo valstybės interesų iškėlimas aukščiau visos ES.

ES yra unikali dėl to, kad ji yra labai jauna ekonominė konstrukcija. Tam, kad ji priartėtų prie JAV modelio, t. y. prie Jungtinių Europos valstijų, reikia žengti labai daug integracinių žingsnių. Jei ES valstybės būtų turėjusios atskiras valiutas ir nebūtų buvę euro, ši krizė tikrai nebūtų buvusi tokia didelė, nes kiekviena šalis būtų galėjusi panaudoti mokėjimų balanso krizei spręsti tinkančias priemones.

Šiandien matome, kaip iš probleminių valstybių – Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Graikijos – indėliai išvežami į saugesnių valstybių bankus. Tai sukelia tipinę mokėjimų balanso krizę tose šalyse, nes jų įsipareigojimai lieka, tačiau bankai neturi kur pinigų paskolinti. Prieš penkerius metus pinigų srautas tekėjo visai kita kryptimi. Tada Vokietijos ir Olandijos bankai, norėdami uždirbti daugiau pinigų ir atitinkamai didesnį pelną investuotojams bei priedus banko vadovybei, ypač dideles sumas skolindavo Graikijai, Ispanijai ir kitoms valstybėms bei jų bankams. O šie pinigai buvo panaudoti paprastai – investuota į nekilnojamąjį turtą, infrastruktūros projektus ir statybos sektorių. Tai išpūtė kainų burbulą ir jis netruko sprogti. Tuomet pinigų kryptis pasikeitė.

Ir šis krypties pasikeitimas nebūtų nieko bloga, jei ES būtų integruota ir veiktų efektyviai siekdama stabilumo visos Europos mastu. Tokiu atveju Vokietijos ir Olandijos bankai, matydami grįžtančius pinigų srautus, juos skolintų savoms valstybėms (pirmiausia jos turėtų norėti skolintis), o jos investuotų į ekonomiką – kurtų darbo vietas, parengtų naujus projektus ir skatintų investicijas. Tačiau labiausiai ES lyderiai sunerimę dėl Mastrichto kriterijų ir užuot ieškoję krizės sprendimo įgyvendina taupymo programas, kurios tik sukuria didesnį pagreitį krizei plėtotis. Nors, verta paminėti, Vokietija neatitinka Mastrichto kriterijų jau bene 10 metų.

Vizija

Nors dabar vykstantys svarbūs Europos ir JAV centrinių bankų posėdžiai gali sukurti iliuziją, kad sprendimai jau pakeliui, pastangų reikia įdėti kur kas daugiau. Integracija neįvyksta per vieną minutę, ir ES tikrai netaps Jungtinėmis Europos valstijomis per kelis mėnesius. Tam turi būti numatytas bent 10 metų pereinamasis laikotarpis, per kurį būtų daroma milžiniška ekonominė intervencija visos ES mastu – tokia, kokią matėme Japonijoje prieš 20 metų.

Taip pradėtume judėti link tikros federacinės sąjungos, atsakingos už visus iki vieno savo narius, neišskiriant nė vienos šalies kaip lygesnės. Per šį pereinamąjį laikotarpį būtų atkurta ekonominė pusiausvyra, probleminių valstybių ūkis atsigautų, nedarbas sumažėtų iki valdomo dydžio (dabartiniai 25 proc. Ispanijoje ir 23 proc. Graikijoje yra ne tik nevaldomas dydis, tai – katastrofa), o visa ES galėtų nuosekliai sukurti efektyviai veikiantį ekonomikos valdymo mechanizmą. Šiandienis taupymo kelias yra pražūtingas ir jis atves ne tik į euro ir ES žlugimą, tačiau gali parklupdyti visą pasaulio ekonomiką.

Apie prarastą Japonijos dešimtmetį

Japonijos turto kainų burbulas pūtėsi nuo 1986 iki 1991 m. – tuo metu nekilnojamojo turto ir akcijų kainos smarkiai kilo. Ši Japonijos ekonomikos griūtis nebuvo staigus sprogimas, o greičiau laipsniškas ilgo laikotarpio nuosmukis, kuris baigėsi 2003 m. pabaigoje, kai vertybinių popierių kainos pasiekė dugną. Vėliau įsisiūbavus pasaulinei krizei 2008 m. Japonijos biržų akcijos palietė dar žemesnę ribą. Dėl šių priežasčių 1990–2000 m. Japonijos istorijoje ekonomistų vadinami prarastu dešimtmečiu.

Japonijos nekilnojamojo turto kainų burbulas nesustabdomai pūtėsi 7–8 metus, tačiau šio burbulo sprogimo padariniai buvo justi daugiau nei 15 metų. Šis kainų burbulas yra vienas žymiausių ekonominių burbulų pasaulio finansų istorijoje. Didžiausi nekilnojamojo turto kainų pokyčiai fiksuoti Japonijos sostinėje Tokijuje. Dirbtinai sukeltos kainos burbului sprogus nukrito dešimtis kartų.