Net 68 – tiek kartų neatlygintinai kraujo paaukojusi Rita Šukytė tapo vienintele klaipėdiete, apdovanota Garbės donoro ženklu. Jis pelnomas už 40 kraujo donacijų ir aktyvią veiklą propaguojant neatlygintiną donorystę. Tai aukščiausias įmanomas apdovanojimas šioje srityje, kuris skiriamas itin retai.

Užkrėtė donorystės idėja

– Kaip jaučiatės gavusi tokį garbingą apdovanojimą?

– Bus ką parodyti anūkams. Šitą apdovanojimą dėl pasikeitusių įstatymų gavau tik už 40 donacijų. Tą normą įvykdžiau beveik per 8 metus. Kraujo pradėjau duoti nuo 1986-ųjų. Tuomet jo taip pat duodavau nemokamai, bet už tai skirdavo papildomų dienų prie atostogų arba sumokėdavo algą už tą dieną, kai duodi kraujo. Tai buvo prilyginama atlygiui.

Metų pertrauką tarp donacijų darydavau po vaikų gimimo, pusmečio – po operacijų. Patyriau 10 operacijų. Vos per plauką nenumiriau. Kraujo iš viso esu davusi 68 kartus. Donorai taip pat yra mano vyras Kęstutis, sesuo Birutė, dvi dukros. Mūsų visų gana reta kraujo grupė – pirma neigiama. 17 metų sūnus Julius irgi nori duoti kraujo. Su anūke Emilija dalyvaujame visose kraujo donorystės akcijose.

– Kaip donore tapote pirmą kartą?

– Mano tėvas mirė, kai man buvo 15 metų. Anksti suaugau. Kai buvau 23-ejų, su seserimi sumanėme pradėti daryti gerus darbus. Seseriai pirmą kartą nepaėmė visos normos, nes jai pasidarė bloga.

1985 m. dirbau ligoninės operacinėje slauge. Buvo pikta, kai nepanaudotą kraują po kelių dienų sesutės liepdavo išpilti. Nors jo likučius buvo galima grąžinti į Kraujo centrą. Nesutikdavau tai daryti.

Po operacijos – žinia apie nėštumą

– Papasakokite apie savo vaikus.

– Turime dvi dukras ir penkis sūnus. Vyriausiam spalio mėnesį sukako 30 metų, o jauniausiam šį mėnesį bus 12. Lijanai yra 27, o Viktorijai – 25. Sūnui Edmundui – 23, Juliui tuoj bus 18, Karoliui – 15.

Visi pilnamečiai vaikai gyvena Ispanijoje. O ką jie čia veiks? Nors Edmundas planuoja grįžti į Lietuvą. Kol kas tik vyresnysis sūnus yra sukūręs šeimą. Kitas dar tik planuoja vestuves. Turiu labai geras marčias ir dvi anūkes.

– Kaip ryžotės tapti daugiavaike mama?

– Kiekvienam sakau: jeigu tektų pastovėti ties mirties slenksčiu, pamatytumėte, kaip kompiuteris galvoje viską perprogramuoja.

Gyvenome 20 kv. m bendrabutyje su trimis vaikais. Valdžiai priėmus įstatymą, kad keturių vaikų šeimai per dvejus metus skiriamas butas, ryžomės dar vienam. Taip Edmundas mums „uždirbo“ 4 kambarių butą. Jau buvome apsisprendę nebeturėti vaikų, bet Dievulis viską savaip pakoregavo.

Man prireikė skubios žarnyno operacijos. Kitą rytą po jos atėjęs gydytojas Nerijus Kaselis paklausė, kodėl nutylėjau apie nėštumą. Net akis išpūčiau. Pasirodo, pati šito nežinodama laukiausi jau 20 savaitę. Gydytojai gąsdino, kad dėl stiprių vaistų poveikio vaikas gali gimti neįgalus. Siūlė jo atsisakyti. Ilgiausiai žliumbiau. Kreipiausi į žinomą akušerį-ginekologą Virginijų Diržauską. Jis nuramino, tik įspėjo, kad vaikas gali būti jautresnis. Dabar 17 metų sūnus yra beveik dviejų metrų ūgio, gerai mokosi.

Po daugybės operacijų ir sveikatos bėdų pradėjau gilintis į dvasingesnius dalykus. Supratau, kad abortas prilygsta žmogžudystei ir reikia gimdyti tiek kartų, kiek Dievulis duoda. Po to gimė Karolis ir Kęstutis. Tik gaila, kad tų bernų tiek daug. Mano šeimoje buvo 4 seserys ir du broliai.

Šoko pilvo šokius

– Kokią įtaką padarė gilinimasis į netradicinę mediciną?

– Vasarį bus 11 metų, kai nesu išgėrusi jokių cheminių vaistų. Iki tol jaučiausi kaip bandomasis triušis – netinka vieni vaistai, skiria kitus. Jiems išleisdavau dideles pinigų sumas, net teko parduoti vieną kambarį ir pereiti į mažesnį butą. Kol vieną dieną nusibodo gerti vaistus ir pradėjau važinėti į sveikatinimo seminarus. Susidomėjau ajurveda, pagal jos principus pakoregavau mitybą.

Trejus metus šokau pilvo šokius. Tai savotiška gydymo metodika, padedanti atsikratyti įvairių sveikatos bėdų. Matydavau, kaip per kelis mėnesius pasikeičia moterų veidai.

10 metų bėgioju per žarijas. Šiemet buvo dar viena atrakcija – vaikščiojome ant stiklų. Kodėl? Reikia pačiam pajusti, kokią sveikatą tai duoda! Mano draugė juokdavosi, kad esu kaip buldozeris. Jeigu pati kuo nors susidomiu, tuo užkrečiu dar krūvą žmonių. Dabar per žarijas lakstome apie 100 žmonių.

Esu prisikapsčiusi iki reiki meistro. Dėl bėgiojimo per žarijas vyras ir mano mama mane nuolat apšaukdavo raganavimu. Kartą jos akivaizdoje rankomis per kelias minutes sūnui panaikinau danties skausmą. Vaikai žinojo, kad galiu jiems padėti be vaistų.

Ajurveda besidomintis gydytojas po man padaryto masažų kurso pasiūlė pačiai šito mokytis. Iki tol man patikdavo namiškius masažuoti, bet viską darydavau intuityviai.

Bet masažo kursų kaina pasirodė ne mano nosiai. Paskambinusi pačiam kursų vadovui ir paaiškinusi situaciją, paprašiau padaryti nuolaidą. Jis pasiūlė paskambinti po dviejų valandų. Per tą laiką meldžiausi. Vadovas leido lankyti kursus už simbolinę kainą. Pernai įgijau masažo pradmenis, dabar mokausi limfodrenažo. Norėčiau išmokti kokių 6–8 rūšių masažų. Kai mokausi, kiti mano rankas prilygina lygintuvui. Draugės juokauja, kad turiu trijų žmonių energiją.

Nuėjusi į bažnyčią stebiu kunigus. Kai per mišias jie laimina žmones, jaučiu, kokia energija iš jų sklinda. Nors kai kurie kunigai neigiamai pasisako prieš ekstrasensus, bet kai kurie jų patys būna įvaldę energetiką ir moka hipnotizuoti. Štai kodėl kai kurios senolės bažnyčiai palieka visus turtus arba aukoja pinigus užuot pačios pavalgiusios. Tą energetiką ne kiekvienas gali įvaldyti. Bet ji turėtų būti naudojama ne turtui kaupti, o geriems tikslams. Yra kunigų, kurie eina kaip į darbą, tačiau yra ir tokių, kurie dirba iš pašaukimo. Pastarųjų yra ir Klaipėdoje.

Darbavosi Šveicarijoje

– Kodėl nusprendėte tapti batsiuve, nors dabar tuo nebeužsiimate?

– Buvau vyriausias vaikas šeimoje, mokslai sekėsi vidutiniškai, tad nusprendžiau mokytis amato. Norėjau tapti siuvėja, bet ten buvo didelis konkursas. Man patiko dirbti batsiuve, bet prasidėjus alergijai teko atsisakyti. Pagimdžiusi antrąja dukrą, vakarais mokiausi siuvėjos amato. Po keleto metų dėl sveikatos bėdų teko atsisakyti darbo siuvimo fabrike. Paskui gaminau maistą, nes anksčiau šeimininkaudavau vestuvėse. Prieš kelerius metus baigiau virėjų kursus, bet vėl prasidėjo alergija.

Imdavausi visokių darbų, nes norėjau, kad vaikai neišsiskirtų iš kitų ir nekompleksuotų dėl savo aprangos. Norėjosi, kad jie būtų pavalgę, apsirengę, baigtų kokius mokslus. Važiuodama autostopu esu susipažinusi ne su vienu žmogumi, kuris paprašydavo numegzti kojines, pirštines.

Vieną žiemą nebuvo darbų, tai iš karoliukų padariau 180 „broškių“. Visas pardaviau. Mane pagavo azartas, kai per televiziją pamačiau, kaip Amerikoje viena moteris tuo užsiiminėjo ir gerai uždirbo.

Neseniai miręs antrasis mamos vyras paliko namą ant Virvytės kranto. Ten svajoju įkurti sveikatinimo sodybą. Netoli gyvena žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, vasarą jai padedu rinkti vaistažoles, dalyvauju ten rengiamose paskaitose. Ji pasiūlė įkurti edukacinę vaistažolių sodybą, kur galėčiau daryti masažus. Noriu baigti gydomuosius pirtininko kursus. Tik pinigų trūksta.

Tikriausiai važiuosiu į užsienį prižiūrėti senukų, kad galėčiau užsidirbti. Iki tol kelis mėnesius dirbau Šveicarijoje, bet grįžau mirus mamai.

Apkalbos nebaugina

– Kokie jūsų santykiai su vyru?

– 11 metų už mane vyresnis vyras dabar gyvena Telšių rajone kartu su trimis sūnumis. Berniukams tėvas dabar ypač reikalingas. Pasirodo, jis ir maistą moka gaminti, ir į tėvų susirinkimus vaikščioti, nors iki tol aš tuo rūpinausi. Vaikų dėka jis metė rūkyti – tėvų susirinkime pamatė spektakliuką apie alkoholio ir rūkymo žalą. Nors prieš tai visą gyvenimą rūkė. Planuoju išvažiuoti į užsienį ir noriu, kad vyrai išmoktų tvarkytis be manęs. Dabar gyvenu tarp Klaipėdos ir Telšių, nes ketinu baigti masažo kursus.

– Kodėl jūsų pavardė yra mergautinė?

– Prieš 10 metų su vyru oficialiai išsiskyrėme, tad susigrąžinau mergautinę pavardę. Po skyrybų nereikia nešioti vyro pavardės. Egzistuoja nematomi energetiniai ryšiai, tad per vyro pavardę susieji save su visa jo gimine.

Nors vėliau po skyrybų su vyru susitaikėme ir susilaukėme dar trijų sūnų. Tik vyresnysis sūnus yra kito tėvo. Už jo netekėjau, nes pati būsima uošvė atkalbinėjo nuo vestuvių. Dabar galvoju, kad ir mano jaunystės ambicijos suveikė. Nors su pirmojo sūnaus tėvo mama bei gimine iki šiol bendraujame. Jie ne kartą man padėjo.

– Ar jūsų negąsdina apkalbos, kad pana susilaukė 7 vaikų?

– Mes visą gyvenimą gyvename dėl kitų, baimindamiesi apkalbų. Man nerūpi kitų nuomonė. Kai mažiau sergame svetimomis ligomis, patys būname sveikesni.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. gegužės 27 d. Akmenės raj.

1981 m. baigė Šiaulių profesinę technikos mokyklą.

1985 m. įstojo į dabartinę Klaipėdos siuvimo ir verslo paslaugų mokyklą.

Dirbo batsiuve, slauge, virėja, šiuo metu – bedarbė.

Ritos nuopelnų sąraše – ir septyni vaikai. Kaip juokavo pati moteris, tiek vaikų užauginti yra lengviau nei vieną. Energija trykštanti R.Šukytė įsitikinusi, kad gyvenimo jai duota ne tik vaikus auginti.