Svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės dokumentas – Vasario 16-osios aktas – tarsi lietuviškasis Gralis, kuris ieškomas jau ilgiau nei pusę amžiaus. Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas spėja užčiuopęs galimos šio akto rankraščio buvimo vietos gijas.

Nauja versija

Profesorius S.Vaitekūnas išleido dvi monografijas apie 1918 m. vasario 16-osios akto signatarus iš Žemaitijos – Justiną Staugaitį ir Stanislovą Narutavičių.

Rašant apie šias asmenybes, neišvengiamai iškilo ir paties Nepriklausomybės akto sukūrimo klausimas.

Knygoje apie Alsėdžių apylinkių dvarininką ir aktyvų lietuvybės puoselėtoją advokatą S.Narutavičių suteikiama naujų vilčių, kad dar įmanoma rasti ne vieną dešimtmetį ieškomo svarbiausio šalies nepriklausomybės dokumento – Vasario 16-osios akto rankraštį.

„S.Narutavičius su Nepriklausomybės akto teksto parengimu susijęs daugiau nei bet kas kitas“, – suintrigavo S.Vaitekūnas.

„Dauguma pasidavė mažumai“

Kai reikėjo pasirašyti Nepriklausomybės aktą, keturi žmonės: S.Narutavičius, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys nesutiko su formuluote, kuria teigiama, kad santykiai su Vokietija bus labai artimi ir bus sudaryta „muitų ir tarifų sąjunga“.

„Šie žmonės tvirtino, kad Lietuva turi gauti nepriklausomybę be jokių įsipareigojimų. Tai ir buvo priežastis, kodėl jie išėjo iš Tarybos paskutinėmis dienomis“, – pasakojo S.Vaitekūnas.

Kai liko savaitė iki Akto pasirašymo ir keturi Tarybos nariai pasitraukė, likusieji suprato: jeigu jie negrįš, Nepriklausomybės akto pasirašyti bus neįmanoma arba jo niekas nepripažins.

„Taryba kvietė juos grįžti ir jie iš karto sutiko, bet su sąlyga, kad Lietuvai svarbus dokumentas bus parengtas be jokių įsipareigojimų kitai valstybei“, – teigė profesorius.

Bijodami, kad vokiečiai nepaleistų gando, jog Lietuvos Taryba iširo, priimtas mažumos galutinės redakcijos pasiūlymas dėl Nepriklausomybės akto.

Dokumentas esą buvo pasirašytas toks, kokį pateikė keturių žmonių opozicija.

Kas parašė dokumento tekstą?

Galutinę Vasario 16-osios akto teksto redakciją esą parengė keturi signatarai – S.Narutavičius, J.Vileišis, S.Kairys ir M.Biržiška.

„Kas rašė tekstą prieš atspausdinant, šiandien niekas nežino. Lieka keturi žmonės: S.Narutavičius, J.Vileišis, S.Kairys ir M.Biržiška. M.Biržiška sakė, kad prie to dokumento rankų nepridėjęs“, – tikino S.Vaitekūnas.

Pasak profesoriaus, S.Kairys apie tai niekur nebuvo užsiminęs, nors jau gyvendamas Amerikoje esą turėjo ne vieną progą prasitarti, kad prisidėjo kuriant Nepriklausomybės akto tekstą. Šio fakto jis nepaminėjo ir savo atsiminimuose.

Lieka dar J.Vileišis, kuris irgi nieko nemini apie tą Aktą.

„Tik praėjus dešimtmečiui po S.Narutavičiaus mirties, 1933 metais laikraštyje “Dienos naujienos„ pasirodė straipsnis, kuriame parašyta, kad žurnalistui S.Narutavičius parodė savo bibliotekoje tą jo ranka parašytą rankraštį“, – teigė profesorius.

Tai esą ir yra vienintelė žinia apie Nepriklausomybės akto galimą rankraščio autorių. Manoma, kad rankraštis galėjo būti atspausdintas S.Narutavičiaus spausdinimo mašinėle Sokolovskio viešbutyje, kur jis turėjo įsisteigęs savo advokato kontorą.

„Galėjo taip būti, nes vokiečiai jo nelabai ir įtarė. Jis gyveno viešbutyje, jį gal mažiau sekė nei kitus Tarybos narius. Be to, nereikia pamiršti, kad Vasario 16-osios aktas parašytas labai gera teisine kalba, taip pat ir vokiškas variantas“, – patvirtino S.Vaitekūnas.

Teisininkas S.Narutavičius puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Jam nesunku buvo paruošti tokį tekstą.

Rankraštis – Brėvikių bibliotekoje

1918 m. vasario 16-osios rytą Vilniuje 20 Tarybos narių pasirašė tris Lietuvos nepriklausomybės akto variantus – du lietuviškus ir vieną vokišką.

Vėliau Antanas Smetona paėmė vokiškąjį, kurį per Kazimierą Šaulį įteikė okupacinei valdžiai, Jonas Basanavičius pasiėmė vieną lietuvišką originalą ir dar vienas paskui pateko į prezidento kanceliariją. Tada buvo padarytos jo kopijos.

Atspausdinus mašinėle šiuos dokumentus, rankraštis, tikrasis Akto tekstas, bet be parašų, veikiausiai liko pas jo autorių S.Narutavičių.

„Tai irgi labai vertingas dokumentas, bet ir jo niekur niekas nerado“, – tikino S.Vaitekūnas.

Manoma, kad šitą dokumentą savo dvaro bibliotekoje Brėvikiuose ir saugojo S.Narutavičius.

Tačiau Lietuva išgyveno tris okupacijas. Labiausiai dvaras nukentėjo, kai ten įsikūrė Raudonoji armija. Profesorius pasakojo, kad biblioteka buvo nusiaubta.

„Apie Renavo dvarą, kur taip pat gyveno Narutavičiai, pasakojama, kad kareiviai, kurių apavas suplyšo, iš odinių knygų viršelių siuvo batų padus. Tai daug ką pasako apie spaudinių ir dokumentų likimą“, – konstatavo profesorius.

S.Vaitekūnui pavyko rasti šiokias tokias gijas, kur galėjo nukeliauti dalis S.Narutavičiaus bibliotekos.

„Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje radau atskirus knygos “Radvilų ikonografija„ puslapius. Tai – S.Narutavičiui priklausiusi knyga“, – pasakojo S.Vaitekūnas.

S.Narutavičiaus žmona, kuri Lietuvoje išgyveno II pasaulinį karą, po to išvyko pas dukrą Zofiją Krasovską į Lenkiją, esą galėjo tokį dokumentą išsivežti kartu.

Bet apie tai daugiau nieko nežinoma.

Slaptos operacijos baigtis

Profesorius teigia, kad darbo reikalams buvo padaryta Vasario 16-osios akto kopija, kuri vėliau irgi prapuolė.

Prieš pat sovietinę okupaciją, 1940 metais, visi svarbesni dokumentai, tarp jų galbūt ir Nepriklausomybės aktas, iš Lietuvos prezidentūros buvo išvežti į užsienį.

Galima versija, kad į laivą tie dokumentai buvo pakrauti Rygoje, nes Klaipėdoje tuo metu šeimininkavo naciai, kurie vargu ar būtų leidę kam nors tarpininkauti Lietuvos valdžiai šioje slaptoje operacijoje plukdant svarbius dokumentus į Švediją.

„Krovinys sėkmingai pasiekė Stokholmą, dėžės iš laivo buvo iškrautos uoste. Bet tų dėžių likimas nežinomas“, – apgailestavo profesorius.

S.Vaitekūnas spėja, kad dokumentai gali būti kur nors Švedijos archyvuose. Yra spėjimų, kad švedų valdžia, pripažinusi Lietuvos okupaciją, dokumentus galėjo perduoti sovietams.

„Dar viena versija – dokumentai galėjo pakliūti į švedų kolekcininkų rankas. Nes valstybė, kuri tuo metu praktiškai nebeegzistavo, buvo įdomi ir senienų rinkėjams“, – teigė S.Vaitekūnas.

Tačiau per visus tuos dešimtmečius jokių duomenų apie svarbius Lietuvai dokumentus iš Švedijos kolekcininkų sluoksnių nepasigirdo.

Dokumento originalų paieškos

Kur yra Vasario 16-osios akto originalai, šiandien niekas nežino. Ir Lietuvos istorikai, ir lituanistai Švedijoje bandė ieškoti tų dokumentų, bet paieškos nebuvo vaisingos.

„Manyčiau, kad ne mažiau svarbus ir vokiškas Nepriklausomybės akto egzempliorius. Jis buvo įteiktas vokiečiams. Žinant vokiečių pedantiškumą, galima tikėtis, kad jis tebėra kur nors Vokietijos archyvuose“, – įsitikinęs profesorius.

Jo teigimu, net suvokiant, kad tas dokumentas mums yra labai svarbus, nė viena valstybė neskuba grąžinti archyvų. Tai esą jau yra tarpvalstybiniai, diplomatiniai dalykai, nebe mokslininkų reikalas.

Pas J.Vileišį ir J.Basanavičių nerado

S.Vaitekūno teigimu, Vasario 16-osios akto dokumentų buvo mėginta ieškoti ir signataro J.Vileišio namuose.

Esą ten rasti Nepriklausomybės aktą buvo didelė tikimybė. Tačiau ir pas Vileišius nieko neaptikta, nors buvo ištyrinėtas kiekvienas sienų kvadratinis centimetras.

Akto nebuvo ir tarp J.Basanavičiaus dokumentų, nors jis savo archyvą tvarkė ypač skrupulingai. Vėliau archyvą perėmė spaustuvininkė Marija Šlapelienė, bet ji irgi nieko neaptiko.

Bando įpiršti klastotes

Kasmet prieš Valstybės atkūrimo dieną pasigirsta žinių, esą kažkas kažkur atrado Vasario 16-osios akto originalą.

„Man istorikai sakė, kad jiems nuolat skambina visokie veikėjai ir siūlo pirkti Akto originalą. Tokių atvejų buvo daugiau nei šimtas“, – juokėsi S.Vaitekūnas.

Esą tokių spekuliacijų dažnai pasitaiko. Teigiama, kad šiandien aukšto lygio technika leidžia pagaminti kokybiškas klastotes.

„Jei klastoja pinigus, kurie yra ypač apsaugoti, tai padirbti Vasario 16-osios aktą ne taip ir sudėtinga. Juk jis buvo atspaustas ant paprasto lapo, tereikia rasti to laikotarpio popieriaus ir rašalo“, – įsitikinęs profesorius.

Vis dėlto S.Vaitekūnas spėja, kad svarbiausias šalies nepriklausomybės dokumentas gali būti privačiose rankose ir sąmoningai slepiamas.

„Kas viešai giriasi kokiu nors svarbiu dokumentu ar retu meno kūrinio originalu, ypač jei jis įgytas ne visai legaliu būdu? O jei ir nėra jokio kriminalo, kolekcininkas vis tiek nujaučia, kad jam gali tekti šį daiktą atiduoti valstybei. Kas to norėtų?“ – klausė profesorius.