"Teatras yra galimybė gimti kaskart iš naujo, nugyventi kažkokį gyvenimą. Kuriant man visada kažkaip susiklosto, kad kiekvienas spektaklis, režisierius, susitikimas padovanoja naują pasaulį", – sakė aktorė Inga Mikutavičiūtė.

Per septynerius darbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre metus ji sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį. Ania "Vyšnių sode" (rež. Artūras Areima), Jonė "Baltoje drobulėje" (rež. Jonas Jurašas), Ana "Markizėje de Sad" (rež. A.Areima), Sapnavusi mergina "Sapnuose" (rež. Kirilas Glušajevas). Vienas naujausių 29 metų aktorės darbų – Elžbieta Jono Jurašo "Barboroje". Pokalbis su atvirumo ir optimizmo nestokojančia kūrėja apie reikšmingiausius gyvenimo vaidmenis, vidinius ieškojimus ir atradimus, laisvės ir vilties svarbą.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo aktorystė?

– Labai anksti supratau, kad norėčiau vaidinti. Vaikystėje pati kurdavau spektaklius, juose įdarbindavau brolį, draugę. Pirmas spektaklis, kurį vaidinome, buvo "Trys paršiukai". Žiūrovai buvo tėvai, o dekoracijos – lovos ir spintos. Paskui, atsimenu, lankiau dainavimo būrelį ir man ten vadovė pasakė, kad statysime muzikinį spektakliuką, o aš būsiu namų dvasia. Davė man tokį lagaminą ir pasakė, kad reikės su juo būti. Tai mane užbūrė visam gyvenimui, kad atrodo toks paprastas lagaminas, o vaidinimo metu jis atsidaro ir iš jo pasipila įvairios skrybėlės, daiktai. Tai, kad daiktas į kurį tu įdedi mintį, gali kažką perduoti kitam žmogui – man yra teatro stebuklas iki šių dienų. Daiktas gali kažką reikšti, perteikti, jei tik jam suteiki tinkamą atmosferą ir įdiegi mintį.

– Mokėtės Naujalio muzikos gimnazijoje, kaip keitėsi jūsų santykis su muzika ir koks jis yra dabar?

– Labai geras. Nesakau, kad vis dar esu muzikantė, bet atsimenu natas, galiu prisėsti prie pianino ir paskambinti, yra keli spektakliai, kuriuose groju. Man atrodo, muzika yra kažkas, kas mus skatina būti arba geresnius, arba blogesnius. Ji labai stimuliuoja jausmus, ir kai suvoki, kuri muzika yra gera, o kuri bloga, gali jos klausydamas pakrypti į vieną arba į kitą pusę.

Muzika, turinti blogos energijos, pykčio, agresijos, gali pakenkti. Ta energija nėra apčiuopiama, bet persiduoda žmogui labai aiškiai ir šis, jos įkvėptas, tikrai gali padaryti kažką negera. Negalima į garsą žiūrėti kaip į bereikšmį dalyką, muzika turi įtakos gyvenimui, mąstymui, vaiko formavimuisi vaikystėje. Tai yra aukščiausias iš visų menų.

– Ko reikia, kad taptum aktoriumi?

– Reikia labai norėti. Niekas negali tavęs priversti būti aktoriumi, jeigu to nenori. Noras yra pagrindinis dalykas, bet reikia ir talento. Jei nėra talento, o yra tik ambicija ir didelis pasitikėjimas savimi, tai galbūt irgi galima kažką pasiekti. Išimčių juk visada yra. Jei dirbdamas ką nors pasieki, vadinasi, būta talento. Juk ir posakis toks yra: 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Gal tas talentas ilgai buvo nebylus, o per darbą jį pavyko prakalbinti?

Svarbiausia yra atvirumas supančiai aplinkai, nes aktorius nuolat turi siurbti gyvenimą, šiandieną, kas vyksta, kaip žmonės gyvena, kokia politinė, socialinė situacija, kaip vaikai žaidžia, kuo gyvena, nes teatre kalbi apie šiandieną, bandai parodyti, ką galvoji, arba koks, norėtum, kad būtų rytojus, arba rodai, kokia buvo praeitis, bet kartu galvoji apie šiandieną, ką norėtum pakeisti. Socialinis aspektas teatre labai svarbus.

– O kiek gyvenime yra svarbus atvirumas išreiškiant save ir sąveikaujant su aplinka?

– Jis svarbus išreiškiant nuomonę, turint poziciją, tada esi atviras išsakydamas savo nuomonę. Nes bandydamas prisitaikyti labai greitai gali prarasti save. Kuo labiau prisitaikai, tuo labiau susipainioji, perimi viską ir išnyksti pats. Kritiką reikia priimti, ypač mūsų profesijoje, nes pastabas sako režisieriai, kolegos. Ją priimi, bet turi atsirinkti, nes jeigu priimsi visų, tavęs gali nebelikti, sutiksi su visais ir pasiklysi.

– Kokią reikšmę tiek asmeniniam, tiek sceniniam gyvenimui turi kūrybiškumas?

– Manau, kad jis yra būtinas, nes kūrybiškumas išlaisvina mus ir net atpalaiduoja. Jei į kažkokią situaciją sugebi pažvelgti kūrybiškai, kažkaip kitaip nei labai racionaliai, net atsipalaiduoji. Pažiūri, kad, tarkim, daiktas yra juodas, bet apsuki jį ir matai: ne visai juodas, pasuksi dar kitu kampu – jis pasirodys pilkšvas, o gal net baltas. Svarbu nešabloniniu žvilgsniu matyti reiškinius, poelgius, žmones.

– Kiek teatre svarbus kolektyviškumas, gebėjimas dirbti bendruomenėje?

– Pats teatras yra bendruomeninis gyvenimas, turi prie daug ko prisitaikyti. Kai ilgai būni kartu, pradedi kitą žmogų pažinti, suprasti, daug gali atleisti, žinai, kaip reaguoti, ir labiau susitelki į darbą. Pas mus teatre yra labai stiprus ryšys, visi vieni kitus pažįsta ir bendrauja, tokia bendravimo kupina atmosfera.

– O individualumas? Kiek jis svarbus aktoriui?

– Individualumas labai svarbu, nes jei visi bus vienodi, ar kam bus įdomu eiti į teatrą? Įdomiausia, kai daug skirtingų komponentų susivienija į vieną vienį ir kažkaip dera. Nuo mokyklos laiku atsimenu, kai mokiausi apie R.Wagnerį, kad jam buvo svarbu vientisas meno kūrinys, ir man tai taip įstrigo, kad iki dabar atsimenu. Teatre tai ir yra didžiausias stebuklas, kai viskas labai susivienija, aktoriai, mintys, scenografija, kostiumai ir kažkas sukuria pasaulį, kur visi komponentai papildo vienas kitą ir paveikia žiūrovus. Arba gali nebūtinai harmoningai ir nuosaikiai, bet kontraversiškai – vis dėlto viskas susijungia. Va, tada gali būti didžiulis sprogimas, mums – emocinis kūrybinis, o žiūrovai ir iš to gali labai daug pasiimti.

– Ar aktoriui įmanomas atsiribojimas nuo teatro?

– Kiti dažnai atskiria darbą ir laisvalaikį, atrodo: padirbsi, o tada jau ilsiesi! Aktoriaus profesijoje taip nėra, nes visą laiką galvoji, negali užmigti, atsikeli, eini, ieškai atsakymų, skaitai. Atsiriboti visiškai neįmanoma, bet stengiesi nors kiek, nes kitaip aplinkiniai visai nesusišnekėtų. O jei ir kažkiek nerepetuoji, vis tiek ilgiesi. Aktorius toks jau yra: pavargsta, nusikamuoja, nežino, repetuoja, pyksta, bet sukuria tą vaidmenį ir jaučiasi laimingas. Aktorius yra nelaimingas, kai negali kurti ir neturi vaidmenų.

– Sakoma, kad jei esi teatre, tai turi jame būti "pilna koja".

– Kitaip neįmanoma. Šiek tiek nėščias negali būti. Scena yra baisus dalykas, ji viską išduos, ir jei eini į ją "puse kojos'' ir atsiduodi ne iki galo arba neigiamai ar nerimtai žiūri, tai, ką kuri, iškart matyti. Šis menas žiaurus kasdienio gyvenimo atžvilgiu, bet kartu geras – pažinimu. Tai man labai nuostabu, nes kiekviena diena yra kitokia. Niekada neateis tie patys žiūrovai, niekada to žodžio nepasakysi taip pat, nes esi ne robotas. Kaskart net save kitokią sutinki. Čia niekada nėra rutinos. Mes, aktoriai, visi, matyt, to naujumo ir norime. Ta nuostaba – tiesiog kaip narkotikas.

– Kokių galimybių ir naujų suvokimų jums suteikia teatras?

– Teatras yra galimybė gimti kaskart iš naujo, pragyventi kažkokį gyvenimą. Kuriant man visada kažkaip susiklosto, kad kiekvienas spektaklis, režisierius, susitikimas, padovanoja naują pasaulį. Bendrauji to spektaklio rėmuose, temomis, pamatai naujų filmų, paskaitai knygų, dalijiesi, labiau atkreipi dėmesį į žmonių kitas savybes, kurių šiaip nepastebėtum. Pradedi tyrinėti žmones, jų charakterį, o tai aktoriams visą laiką labai įdomu. Mane ši profesija moko neteisti, nesmerkti, tyrinėti, pažinti. Kodėl žmogus yra toks? Kai užduodi šį klausimą, tai tave atpalaiduoja. Tu neteisi, bet bandai tyrinėti, sužinoti apie jį, kartais paklausi, ir tada atsiveria pasaulis. Kiekvienas žmogus yra nepažintas pasaulis, tik, aišku, jo gylis priklauso nuo to, ką turi savyje.

– Kokie žmonės yra jums autoritetai?

– Tas, kam kūryba nėra tik laiko praleidimas ar darbas, iš kurio uždirba pinigų. Tai tas, kuriam kūryba yra savotiška jėgų, kasdienio gyvenimo auka. Kai mintis, kurią nori perduoti teatru, yra tuo metu svarbesnė net už gyvenimą, nes tik tada ta mintis įgauna energijos, mėsos. Tokie žmonės man yra autoritetas, galiu valandų valandas žiūrėti ir klausyti apstulbusi. Taip pat man visą laiką imponuoja moterys aktorės, kurios turi vaikų, aš į jas žiūriu kaip į aštuntą pasaulio stebuklą. Vaikai reikalauja dėmesio, šilumos, o tu scenoje atiduodi viską ir sugebi dar grįžti namo, padaryti valgyti, ryte išleisti į mokyklą ir vėl eiti į teatrą. Tos aktorės man yra pavyzdys ir stebuklas.

– Kurie spektakliai jūsų kūrybinėje biografijoje įsirėžė labiausiai ir padarė didžiausią įtaką?

– Iš senesnių man yra du labai brangūs spektakliai, kuriuos statau kaip laiptelius sau kaip kūrėjai ir kaip aktorei. Vienas jų – pagal Danielio Daniso medžiagą pastatytas Agniaus Jankevičiaus spektaklis "Akmenų pelenai". Man atrodė, kad aš tada numiriau ir iš naujo gimiau. Įvyko perkainojimas supratimo, kas yra teatras ir kaip reikia kurti. Kitas – A.Areimos "Markizė de Sad", kur vaidinu Aną. Tai visiškai priešingas vaidmuo Paskalei iš "Akmenų pelenų". A.Areimos spektaklyje sukūriau labai nelaimingą, piktą moterį. Ana labai nelaiminga ir iš to nelaimingumo jaučia agresiją. Man buvo labai įdomu kitaip suvokti piktą žmogų. Dar vienas man labai brangus spektaklis – A.Jankevičiaus "Gentis". Tai buvo dar nauja patirtis, ieškojimas, gilinimasis ir atradimas. Dabar jis man kaip gyva kraujuojanti širdis.

– Naujausiame J.Jurašo spektaklyje "Barbora" vaidinate Elžbietą. Kas jums yra Barbora ir kokių naujų patirčių suteikė šis spektaklis?

– Barbora – tai drąsa mylėti iš visos širdies. Atvirai, be užuolankų, iš tikrųjų. Man kertiniai žodžiai, kuriuos sako vienas iš aktorių: "Kas tai yra laisvė? Laisvė – tai tiesa. Be tiesos ir be laisvės jau verčiau negyventi, verčiau numirti." Man dabar šiurpuliukai eina nuo šių žodžių. Kiekvienam žmogui svarbiausia laisvė, kai esi teisus prieš kitus bei prieš save ir kai gali būti atviras.

– Egoistiškas ir tik į save susitelkęs žmogus taip pat gali būti laisvas?

– Egoistiškų žmonių man dažniausiai būna gaila, jie ir supykdo, ir įskaudina, bet kartu ir gaila, nes čia slypi yra agresija kitiems, kai išaukštini tik save, tai paskui nebesugebi priimti kito meilės. Tokie žmonės labai susikaustę ir neatsipalaidavę – labai daug netikrumo. Suvaidinta laisvė, man atrodo, daug blogiau už nesuvaidintą nelaisvę. Tarkim, esi nelaisvas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bet jei stengsiesi, gali išlaisvėti, nes esi atviras. Jei apgaudinėji, apsimeti laisvas, visur matai kažkokią grėsmę, atrodo, kad visi nori pakenkti. Tada gali išsiugdyti net paranoją.

– Kas padeda atviromis akimis žvelgti į pasaulį?

– Davido Lyncho knygoje "Kaip pagauti didžiąją žuvį?" skaičiau, kad mes kaip vorai mezgame savo gyvenimą, o paskui juo einame ir kartu visą laiką svajojame, fantazuojame. Ir, matyt, kuo labiau fantazijos veda į priekį, tuo yra nuostabiau, o jei nefantazuojame, tai ir tas mūsų kelias būna liūdnesnis. Man labai svarbu viltis. Mano tėtis visą laiką ką nors taiso. Jei tik daiktas sugenda, vienaip ar kitaip pataiso. Man šis pavyzdys labai padeda: daug ką gali pataisyti, gali susipykti, gali susitaikyti, gali atleisti. Vienintelis dalykas, kai jau viskas – kai žmogus miršta. Pagrindinės temos, svarbiausi du dalykai, apie kuriuos reikia kalbėti, – kad esame mirtingi, kad tėvai ir aplinkiniai neamžinai bus šalia, kad vieną dieną gali jų nesusitikti. Ir kita – meilės tema, nes jos nėra tiek daug, o labai reikia.

– Esi optimistiška?

– Aš stengiuosi, nes tai yra labai reikalinga. Tam žmogui, kuris turi daugiau optimizmo, galbūt labiau ir sekasi, ir žmonės jį priima, o tokį žmogų, kuris nuolat zyzia, ant visko pyksta, tai net ir susitikti nemiela. Atrodo, kai bendrauji su tokiu žmogumi, pasakai jam vieną ar kitą dalyką, o jis vis tiek neigiamai nusiteikęs, tuomet jautiesi bejėgis. Jei bendraudamas nori padėti žmogui, tai atiduodi savo energiją, jėgas, ir jei vis dėlto nieko negali pakeisti, tada baisu.

– O gal galima žmogų paskatinti norėti?

– Jei žmogus nenori, tai nieko jam ir nepadarysi. Mokykloje reikia išugdyti vaiką, kad gebėtų susikurti gyvenimo tikslą, nes tikslas padeda į situacijas pažvelgti vienaip ar kitaip, o jei jo neturi, tai ir plauki pasroviui. Dabar daug žmonių taip ir klajoja. Aš galbūt tikslą radau anksčiau, bet nesmerkiu tų, kurie ieško, tik nepritariu tiems, kurie jo neieško ir net nenori jo atrasti.

– Kaip manote, kodėl taip sunku atrasti tikruosius gyvenimo tikslus?

– Materialiniai dalykai užgožia vidinius tikslus, nes dabar daug brukama, kad reikia kelionių, automobilio, naujos viryklės. Tai tampa tikslu, bet tai juk yra apgavystė, iliuzija. Dažniausiai juk būna, kad kažką įsigyji, o tada tau to nebereikia. Kuo toliau, tuo labiau tai suvokiu, jaučiu. Per Kalėdas manęs klausia, ko norėčiau dovanų, o aš net nežinau, ką atsakyti, norėčiau, kad mano tėvai visada būtų sveiki, kad seneliai būtų gyvi, sėkmės ir panašių dalykų.

– O, kaip manai, egzistuoja gyvenime atsitiktinumų?

– Atsitiktinumų būna, bet aš labai mėgstu juos pasekti, pagalvoti, kodėl taip yra. Man atrodo, kad tikrai einama kažkokia seka. Atsitiktinumai, jei juos stebi ir analizuoji, tai tikrai gali sukurti kažką labai įdomaus, tik reikia į juos atkreipti dėmesį ir nepraleisti pro akis.