Jau 37-ąjį kartą Kaunas tapo tikrų tikriausia teatrų sostine ir kvietė į festivalį "Lietuvos teatrų pavasaris" – į kone kas porą dienų vykusius spektaklius. Intensyvų ir iš pirmo žvilgsnio daug žadantį teatrinį laikotarpį pradėjo vienas naujausių režisieriaus Oskaro Koršunovų kūrinių – pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę pastatytas vienos dalies spektaklis "Kankinys".

O.Koršunovo aperityvas

Festivalio organizatorių vadybinis pasirinkimas festivalį pradėti būtent Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pastatytu vieno labiausiai šalyje vertinamo režisieriaus darbu galėtų būti priimamas dvejopai.

Viena vertus, jis lyg ir turėjo jau nuo pat pradžių diktuoti toną visam festivaliui ir paskatinti žiūrovų lūkesčius bei viltis išvysti geriausius bei kūrybingiausius Lietuvos teatro menininkus ir jų netikėtus režisūrinius proveržius. Iš kitos pusės – ar ne per daug ambicinga taip aukštai iškelti kartelę ir daugiausiai vilčių teikusį darbą pateikti pirmą? Juk ne veltui desertą valgome pietų pabaigoje, o ne prieš pagrindinius patiekalus. Kas norės po torto dar užkrimsti ir vištienos, kad ir kaip skaniai ji bebūtų paruošta? Tikslai ambicingi ir lūkesčiai sužadinti, tik ar jie pasiteisino? Ar senoji tautos išmintis, teigianti, kad "gera pradžia – pusė darbo" pasitvirtino? Ir ar ta "gera pradžia" tikrai "gera" – stebinanti inovatyviais sprendimais ir spinduliuojanti kūryba iš savo esmės?

Iš jau šiemet spėjusių pasirodyti dviejų režisieriaus O.Koršunovo premjerinių spektaklių LNDT ("Jelizaveta Bam" pagal Daniilą Charmsą ir minėtas "Kankinys") galima manyti, kad meninkas nusprendė vėl grįžti prie savo kūrybinių ištakų ir remtis tų dramaturgų medžiaga, nuo kurių ir pradėjo savo didžiają bei sėkmingą režisieriaus karjerą. Prisiminkime: kūrybinės biografijos pakilimus žymi tokie dėmesio sulaukę spektakliai kaip pagal D.Charmsą pastatytas "Ten būti čia" ar pagal M.von Mayenburgą – "Ugnies vaikas".

Benjamino tikėjimas

Nežinia kas – noras remtis tuo, kuo taip stipriai tikėjo, ar tik bandymas pakartoti tai, kas buvo palankiai įvertinta, – režisierių paskatino imtis ir M.von Mayenburgo "Kankinio", kur kaip paveikslas atsiskleidžia šiomis dienomis visuomenę ir atskirą individą kankinanti problematika. Kaip besąlygiškas tikėjimas konfrontuoja su to paties tikėjimo nešamomis tiesomis? Kas atsitinka, kai fanatiškai ir tik iš vieno perspektyvos taško žvelgiame į situaciją? Ir kodėl taip dažnai išklausome kitą, bet taip retai jį išgirstame?
Išgirdimo ir priėmimo tematika O.Koršunovo spektaklyje per ryškių charakterių įvairovę skleidžiasi netikėtais, bet tokiais kiekvienam artimais rakursais ir atskiro personažo mintimis bei problemomis, kurias dėliodamas kaip mozaiką menininkas sukomponuoja sklandžią ir naratyvią visumą.

Dramos epicentre – Benjaminas Ziūdėlis – su vieniša, visuomet kitų akivaizdoje jį palaikančia motina Inge Ziūdel (akt. Nelė Savičenko) gyvenantis moksleivis, pasiklydęs savos tiesos ir gyvenimo kanonų paieškose, tiesiogiai priimantis Šventojo Rašto idėjas, jomis apribojantis tiek save, tiek aplinkinius.

Benjaminą vaidinantis paties O.Koršunovo vadovaujamo kurso studentas Kęstutis Cicėnas pasižymi tikru ir išgrynintu tikėjimu savo personažo teigiamomis tiesomis, jaunatviška energija bei kūrybiška vizualine raiška.

Sudužusios viltys

Benjamino kelyje pasitaikęs Georgas Hanzenas (akt. Laurynas Jurgelis) – visuomenės atstumtas, bet meilės ir pripažinimo ištroškęs klasės draugas. Iš pradžių jis priima pagrindinio herojaus idėjas, vildamasis, kad ir iš jo sulauks tokio paties atsako.

Tačiau požiūrio lankstumo stoka, dogmatiškumu ir egocentrizmu pasižymintis Benjaminas bendraklasį pradeda terorizuoti ir traukti į tamsius fundamentalaus tikėjimo užkaborius, kuriuose kovoja su pagrindine oponente biologijos, chemijos, geografijos mokytoja, noru išgelbėti paklydusias sielas pasižyminčia Erika Rot (akt. Monika Vaičiulytė).

Požiūrių kovos, bandymai primesti savas tiesas ir į pražūtį vedantis pasiaukojimas bei kito paaukojimas dėl fundamentalaus tikėjimo savo idėjomis – tai pagrindinės spektaklio temos. Jos aktualios pasaulyje, kur drastiškomis priemonėmis ginamos ne tik įvairios tikėjimo interpretacijos, bet ir atskiri, egoistiškų ketinimų vedami ir bandomi primesti kitiems, įsitikinimai.

Morkų skonis

Dinamiškai besikeičiančios spektaklio mizanscenos, sukurtos pagal Laurynos Liepaitės universalią scenografiją, žiūrovus vis perkelia į reikiamą veiksmo erdvę, o garsų (kompozitorius Giedrius Sodeika) bei šviesų (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) kuriami perėjimai apsrendžia ir fokusuoja žiūrovo dėmesio lauką.

O.Koršunovas sąmoningai ar ne, tačiau nevengia ne tik spektaklio tematika, bet ir vizualinėmis priemonėmis šokiruoti, išvesti iš komforto zonos, atverti kitą pusę ir taip tarsi šnekėti bendra kalba su sėdinčiuoju salėje. Tačiau ar tai, kas lyg ir turėtų šokiruoti, dar vis šokiruoja? Ar tai, kas turėtų kalbėti, dar vis kalba?

Interaktyvumas ir bandymai sugriauti ketvirtąją sieną, skiriančią aktorius nuo žiūrovų, kaip vienas iš bandymų išjudinti, prablaškyti dėmesį ir tarsi padaryti pertrauką tarp koncentruotos spektaklio informacijos ir taip pat dar labiau veikti, tačiau ar banalūs, iš komercinio teatro periimti triukai netampa priemone pataikauti žiūrovų skoniui? Ar pažaidimai su išdalintomis morkomis nėra bandymas nukreipti dėmesį nuo kai kurių ganėtinai statiškų mizanscenų ir taip tarsi jas kompensuoti?

Retorinių klausimų tiek apie O.Koršunovo spektaklį, tiek apie "Lietuvos teatrų pavasario" festivalį kyla nemažai, tačiau individualius atsakymus kiekvienas matęs, kūręs ar organizavęs atras savus ir tikės jais bei gins iki paskutiniųjų, kad tik užtektų stiprybės ir lankstumo netapti to tikėjimo kankiniu.