Į Kauną su užmojais

Šiauliuose gimusio režisieriaus A.Areimos santykiai su laikinąja sostine šiuo metu itin dramatiški – Kaune sutikęs gyvenimo moterį, čia sukūręs daugiau nei dešimt spektaklių, menininkas bando atsispirti kosmopolitiško Vilniaus vilionėms.

"Mūsų ryšys užsimezgė prieš aštuonerius metus. Tuomet buvau pakviestas į Kauno valstybinį dramos teatrą", – mintimis laiką atgal atsuko tarp Vilniaus ir Kauno balansuojančio nepriklausomo teatro įkūrėjas A.Areima.

Pirmasis darbas, kurį jis skyrė savo tėvui ir kuriuo kreipėsi į Kauno publiką – spektaklis "Sugrįžimas į dykumą". 2009-ųjų rugsėjį brandžiojo periodo pjesė, gvildenanti asmens meilės, neapykantos, geismo, gėrio, grožio ir išsilavinimo problemas, buvo pristatyta Kauno valstybinio dramos teatro scenoje. Vėliau į savo sąskaitą Auksinio scenos kryžiaus nominantas įsirašė dar ne vieną drąsų, o kai kas pasakytų – įžūlų darbą: "Laimingieji", "Šmėklos", "Mechaninė širdis", "Kartu", "Vyšnių sodas" , "Plėšikai", "Markizė de Sad" ir "Amfitrionas".

Prieš savaitę Kauno technologijos universiteto kultūros centre žiūrovų vertinimui A.Areima atidavė naujausią savo kūdikį – kasdieniu žiaurumu ir realiais išgyvenimais paremtą meninę studiją "Medėjos kambarys". Vos vienos dienos skirtumu spektaklis pasiekė ir sostinės publiką, todėl pokalbį su žinomu režisieriumi pradėjome nuo klausimo, kodėl kūrybai ir gyvenimui pasirinko būtent Kauną.

Norėtų būti drąsesnis

"Čia turiu žmoną ir namus. Turiu net kelias mylimas vietas Žaliakalnyje", – maišydamas balintą kavą apie savo santykį su miestu ėmė kalbėti A.Areima.

Tiesa, tądien su juo susitikome ne legendinio "Romuvos" kino teatro pašonėje įsikūrusiame restorane "Movido", kurį žinomas menininkas įvardijo kaip vieną tų vietų, kur visuomet gera grįžti – vėlyvą popietę šiaulietis įsitaisė vos už kelių dešimčių metrų nuo jo esančioje lauko kavinėje. Akis pridengęs kepure, impozantiškas barzdočius ramiai traukė elektroninę cigaretę ir nė iš tolo nepriminė teatro scenos chuligano, kuriuo jis neretai vadinamas.

"Nesu toks, nors realiai norėčiau būti. Žinoma, tuomet greičiausiai likčiau vienas su savo komanda. Kodėl? Todėl, kad žmonės bijo tiesos", – savo atvirumu žavėjo pašnekovas. Nepastebėjome ir arogancijos, būdingos daliai menininkų – tarsi miesto statistas akimis skaičiuodamas pro šalį skubančius praeivius, A.Areima prasitarė, kad nepaisant aštraus būdo ir laisvo žodžio, mieliau rinktųsi nekalbėti nei kalbėti. Tokios pozicijos esą laikosi dažnas mūsų.