Savo spektaklį duokle abiejų vaikystei, to meto herojams, jų laisvei ir drąsai vadinantys judesio meistrai tikina medžiagos turį tiek daug, kad spektaklis yra pasmerktas nuolatiniam tobulėjimui.

– Projekte "(G)round zero" jungiate šiuolaikinį ir gatvės šokius. Koks šių skirtingų šokio stilių santykis judviejų spektaklyje? Jie konkuruoja ir kovoja kaip spektaklio herojai ar eina išvien ieškodami bendros raiškos?

M.Pinigis: Esame skirtingų šokio stilių atstovai, tačiau, kai drauge pradėjome statyti spektaklį, nenorėjome vienas su kitu kovoti, konkuruoti ar bandyti parodyti stipriąsias savo puses, skirtingas stilistikas. Norėjome vienas iš kito mokytis ir dalytis patirtimi. Mūsų kūnų mechanika skirtinga, todėl kiekvienas turėjome ko pasimokyti iš kito. Ieškojome bendros raiškos, tačiau nebandėme vienas iš kito perimti stilistinių judesio ypatybių. Tam paprasčiausiai nebūtų užtekę laiko. Vis dėlto mūsų galimybės labai išsiplėtė, nes vienas galėjo tai, ko negalėjo kitas.

– Esate sakę, kad jums svarbiausias kūrybos procesas, o ne rezultatas, nes kurdami keliate vienas kitam įvairius kūrybinius iššūkius. Kokie jie ir ar kūrybinis procesas mėginant sujungti du skirtingus šokio stilius nebuvo pernelyg sudėtingas?

M.Pinigis: Spektaklyje kalbame apie pokyčius, savojo "aš" paieškas, atskleidimą ir keitimą. Pati tema reikalauja didelio dėmesio procesui ir sąžiningumo sau.

Pačioje pradžioje bandėme suprasti, kaip kiekvienas iš mūsų juda ir kaip galime vienas kitam padėti. Stebėjome, kaip mums sekasi vienam iš kito perimti tam tikras idėjas ar judesius. Toks buvo pirmasis etapas. Vėliau išsikėlėme iššūkį – judėjimą perkelti į idėjinį lygį. Šis, antrasis, etapas truko gan ilgai, nes mūsų darbo etika ir tam tikrų dalykų supratimas skiriasi.

Mūsų spektaklį prilyginu Frankenšteino sukurtam monstrui. Jis kvėpuoja, juda, bet jį dar reikia surišti stipresniais siūlais.

Žinoma, rezultatas mums buvo ne mažiau svarbus, nes spektaklį kūrėme žmonėms. Negana to, esame maksimalistai, viską norėjome daryti labai profesonaliai. Tik dabar, jau parodžius spektaklį kelis kartus, aš iš tiesų pradedu suprasti spektaklio esmę ir ką su juo turime daryti toliau. Sutinku su profesionalų ir kolegų, mačiusių spektaklį, nuomone, kad jame pritrūko mūsų su Mariumi. Žiūrovai matė mūsų kuriamus herojus, tačiau jiems norėjosi matyti mus, tikrus žmones. Spektaklis turi labai aiškią, stiprią, dinamišką formą, tačiau dabar atėjo metas savimi užpildyti turinį. Tai nelengvas uždavinys, nes mes, žmonės, dažnai linkę daug ką pasilaikyti sau. Todėl ir kiti mus dažnai mato tarsi per stiklą. Atskleisti save scenoje – daug pastangų reikalaujantis darbas, kurį mes su Mariumi dar tik pradedame. Spektaklis taps geras ir visavertis tada, kai mums pavyks tą įgyvendinti. Dabar tai pagrindinis mūsų iššūkis.

M.Paplauskas: Sujungti du skirtingus šokio stilius buvo sunku jau vien dėl to, kad šokdami mes vadovaujamės skirtingomis filosofijomis. Kaip jau minėjo Marius, turėjome daug ko vienas iš kito mokytis. Man trūko disciplinos, bandžiau ją sau įskiepyti. Tačiau būtent dėl sunkumų, su kuriais susidūrėme, kūrybinis procesas ir buvo įdomus.

– Kaip pavyko atrasti bendrą judesio kalbą? Kas jus jungia?

M.Pinigis: Proceso pradžioje vienas kitam siūlydavome įvairias choreografines užduotis, mesdavome savotiškus iššūkius, kartu ieškojome jiems sprendimų, mokėmės judesių. Vėliau, jau kurdami atskiras spektaklio scenas, visuomet pasilikdavome vietos improvizacijai. Laikėmes tam tikros struktūros, tačiau bandėme pernelyg neprisirišti prie jau sukurtų judesių. Būtent taip, bandymų ir improvizacijų keliu, ir atradome mus jungiančią judesio kalbą.

– Spektaklio atspirtimi tapo skirtingi jųdviejų vaikystės herojai, muzikantai, veiksmo filmų personažai, sportininkai. Kaip vaikystėje garbinti herojai jus įkvėpia šiandieną?

M.Paplauskas: Neabejotinai požiūris į vaikystės herojus šiandien yra kiek kitoks, nes žvelgiame į juos suaugusių žmonių akimis. Būdami vaikais, mes mėgdžiodavome savo herojus, sekdavome jais ir taip po truputį jie mus formavo. Žinoma, mes netapome briusais ly ar džimiais henriksais, tačiau būtent jie suformavo mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, skonį filmams, judesiams ir menui.

M.Pinigis: Man, kaip asmenybei, svarbi motyvacija, tačiau aplinkoje tos motyvacijos ir jos įkvepiančių žmonių ne tiek jau daug. Todėl nuolatos prisimenu kokį filmą ar frazę, kuri mane įkvepia. Nepalaikau lėkšto, pigaus humoro, todėl ir mūsų spektaklyje vaizduojami herojai turi visai kitą misiją. Lietuvoje mums labai trūksta motyvuojančių spektaklių. O motyvacija gali būti pati įvairiausia. Ją mes ir stengėmės sukurti spektaklyje vaizduojamų herojų pagalba.

Nuo pat pradžių spektaklį skyrėme Kaunui ir jaunimui. Manau, kad jauni žmonės – esminis progreso variklis, neleidžiantis visuomenei sustoti. Todėl ir šiuo spektakliu norėjome paskatinti jaunus žmones nebijoti rizikuoti, išdrįsti žengti pirmyn. Mūsų pasirinkti herojai, nors ir nebe šios kartos atstovai, visuomet siekia savo tikslo, o tai universalus, nekintantis dalykas, visai kaip Sizifo mitas, kurį žino visi. Mes norėjome sukurti kažką panašaus, tapti lietuviškais herojais, energija užkrečiančiais personažais. Gyvename visuomenėje, kurioje labai daug netikrumo, daugelis bijo rizikuoti, ypač vyresni žmonės, kurie mano, kad jau per vėlu savo gyvenime kažką keisti. Tai ir buvo viena iš spektaklio misijų – įkvėpti žmonėms norą imtis pokyčių ir iššūkių.

– Spektaklyje naudojatės skirtingais vaikystės herojų įvaizdžiais, šiek tiek juos pajuokdami, tačiau po tuo slepiasi kur kas gilesnė idėja. Kokia ji?

M.Pinigis: Nenorėjome pasišaipyti iš mūsų vaizduojamų herojų. Kiekvienas laikas turi savo realybę. Mūsų pasirinkti herojai savo laiku buvo savotiški revoliucionieriai. Norėjosi juos sujungti į harmoningą visumą, kad galėtume pamatyti juos kitokioje šviesoje. Vis dar dirbame mėgindami labiau juos išryškinti. Norėtusi išgirsti žiūrovų pamąstymus apie mūsų kuriamus personažus. Galbūt spektaklyje galėtume panaudoti ir jų vaizduotėje gimusius įvaizdžius.

Kitą vertus, spektaklyje pašiepiame ne visus herojus. Kai kurie iš jų atspindi mus šokti įkvėpusias asmenybes. Kadaise mane labai įkvėpė Michaelas Jacksonas. Nors dabar nesistengiu būti į jį panašus, spektaklyje yra viena scena, kurioje aš šoku būtent taip, kai tai darė M.Jacksonas. Dabar pradedu mąstyti, kad ta scena nebuvo iki galo atskleista, nes anksčiau nebuvau sau atsakęs į klausimą, koks iš tiesų M.Jacksono vaidmuo mano gyvenime. Tačiau būtent nuo jo prasidėjo mano meilė šokiui. Man artima jo skleidžiama energija, suprantu, ką jis daro. M.Jacksono įvaizdis – priemonė, leidžianti sugrįžti į savo, kaip šokėjo, ištakas. Vasarį, kai ir vėl pradėsime rodyti spektaklį, žiūrovai pamatys jau kiek pakitusią M.Jacksono sceną. Tikiuosi, kad pavyks ja perteikti savo, kaip šokėjo, evoliuciją.

Netapome briusais ly ar džimiais henriksais, tačiau būtent jie suformavo mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, skonį filmams, judesiams ir menui.

M.Paplauskas: Iš pradžių dėl skirtingų mūsų su Mariumi darbo principų buvo sunku ieškoti gilesnės įdėjos, bet galiausiai kiekviena spektaklio dalis įgavo savo idėją, nors bendra viso to forma iš pirmo žvilgnio ir atrodo juokinga.

Pirmoji spektaklio dalis pažymi vyriškumą, laukiniškumą. Aš labai norėjau, kad joje būtų savotiško išsitaškymo. Šioje dalyje atsiskleidžia ir mūsų pokyčiai. Akivaizdžiausia vizuali jų išraiška – plikos galvos ir barzdos.

Kitose dalyse, kuriose pristatome terminatorius ir kareivius, o vėliau užsiimame ir gimnastika – į savo šokančius kūnus norėjome pažvelgti kaip į mėsos gabalus. Kartais mes gyvename tarsi prisukti, pasiduodame masiniam judėjimui, įsakymams, kitų žmonių nuomonei, stengiamės viską daryti preciziškai. Nusprendėme, kad ant scenos šiose dalyse norime būti mėsos gabalais ir niekuo daugiau. Tokia idėja kilo dar ir dėl to, kad šiuolaikinė visuomenė į šokėjus žvelgia gana atsainiai.