Visai kaip socialiniuose tinkluose sukurtuose profiliuose – tose nedidelėse salose, svetingai pasitinkančiose naujus draugus egzotiškais vaizdais, nutolusiais nuo realybės. Tos salos tokios išpuoselėtos, tokios patogios, kad jose, net ir negyvenamose, norisi likti ilgam.

Vis dėlto kartais gyvenimas pakeičia planus ir, užuot buvęs pastovus, tampa netikėtas. Tokio poslinkio priežastys gali būti įvairios. Šįkart nepatogumus komforto zonoje sukėlė menas – Prano Griušio paroda "Kauno modernizmas. Brailis".

Jei staiga būtų užgesinta šviesa, o gyvenimas eitų tuo pačiu ritmu, tačiau vienintelis būdas jį pajusti būtų lytėjimas, ar pasidarytų baisu? O gal smalsu, įdomu (jei žinotume, kad tai laikinas įprastų gebėjimų praradimas)? Neregimos erdvės nepavyktų pažymėti grotažyme ir ant jos niekas nepaspaustų "patinka", nes vizualinės konstrukcijos būtų tvarios tik erdvę čiuopiančiojo mintyse, išorėje – nematomos. Komforto burbulas, išpūstas socialinių tinklų komentatorių, vertintojų, imtų ir sprogtų. Sumodeliuota gyvenimo tvarka žlugtų. Chaosas, nežinomybė, begalinės trukmės tamsa, kurią suardyti gali paviršiais atsargiai judantys pirštai.

Formaliai kalbant, P.Griušio parodoje nutapytos informacinės lentelės, puošiančios istoriškai svarbius Kauno miesto tarpukario architektūros pastatus, kuriose faktai apie statinius užrašyti Brailio raštu. Tačiau horizontalioje, monotoniškoje ekspozicijoje randasi netikėtumo momentas – kiekvienas drobėse užrašytas Brailio rašmuo yra iškilus, todėl jį galima liesti, atpažinti, perskaityti.

Tai galimybė meną analizuoti per skirtingas mentalines, dvasines ir fizines patirtis.

Ekspozicija skatina kiekvieną žiūrovą prie drobių priartėti pačiais pirštų galais, atsargiai mintyse formuojant iškylančius vaizdus: lyg lietaus subadytą grindinio paviršių, lyg šalnos aptrauktą lango stiklą, lyg pašiurpusią odą – vaizdiniai kyla vienas po kito, čia susiformuodami, čia atsitraukdami, užleisdami vietą naujiems. Visas suvokimo procesas įvyksta užmerktomis akimis, slankiojant, braukiant, perbėgant paveikslus pirštais, savyje atrandant nepanaudotą gebėjimą, leidžiantį atsiriboti nuo to, kas realu, panyrant į jutimines fantazijas, kuriose pilka architektūra ir formalios jos istorijos tampa abstrakčiais kūnais, keičiančiais savo pavidalus, transformatyvia medžiaga, pasiduodančia sensoriniams impulsams.

Nekomforto zona žiūrovą prisijaukina iš lėto, atverdama naujas suvokimo, potyrių galimybes. Tas mažas, išpuoselėtas virtualus pasaulis, kuriuo negaila dalytis į kairę ir į dešinę, pasikeičia. Ne kardinaliai, tačiau tampa šiek tiek mažiau svarbus, nes realybėje atrasti netikėtumai sužadina žmogiškumą.

Kas? P.Griušio tapybos paroda "Kauno modernizmas. Brailis".

Kur? VDU menų galerijoje "101" (Muitinės g. 7).

Kada? Veikia iki vasario 6 d.