Nors viskas prasidėjo nuo smalsumo, abu vyrai šiandien yra žinomi lietuviško vyno gamintojai, o jų įkurtos vyninės nė kiek nesiskiria nuo Italijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje matytų.

Vynuogės ant dolomito

Į Lietuvos pakraštį R. Nagelės šeima atsikraustė prieš 25 metus. Ką tik miškininkystės mokslus baigęs jaunuolis su žmona ir keturių mėnesių pirmagimiu Luku atvyko trumpam. „Manėm, pagyvensime, o paskui važiuosime kur nors arčiau miesto“, – pasakoja ir juokiasi, kad planas neišdegė, senoji Roksalos giria įtraukė ir suviliojo kurti šalia jos įdomų gyvenimą.

„Čia gamta, erdvės, grynas oras, o pasaulis juk šalia – sėdai į automobilį ir jau Vilniuje, nusipirkai lėktuvo bilietą – slidinėji kalnuose. Niekur iš čia nenoriu važiuoti“, – tikina.

Taručių kaime per dvidešimt penkerius metus atsirado ne tik nauja šeimos sodyba, bet ir svečių namai, vyninė, erdvus vyno rūsys ir gražiai eilėmis susodintas vynuogynas. „Vynuogių sodinukus parsivežiau iš Juodupės, kur gyveno daugelį lietuviškų veislių išvedęs Antanas Gailiūnas, – pasakoja R. Nagelė. – Sodinau jas, nes knietėjo pamėginti iš jų pagaminti lietuvišką vynuogių vyną.“

Vyną Raimundas gamina jau gal trisdešimtį metų. Pirmąjį prisipažįsta užraugęs iš vyno ir uogienės, kaip ir daugelis tais laikais. Tačiau niekuomet nemanęs, kad jo pomėgis taps rimtu užsiėmimu.

Šeimos vynuogynas, kurį Raimundas prižiūri su savo sūnumi Luku, dar tik sprogdina pirmuosius pumpurus. „Įdomu, kaip peržiemojo?“ – atsargiai liečia šakeles. Gerai prižiūrimi vynmedžiai, kaip žinia, auga daugiau nei šimtą metų, taigi Taručiuose, matyt, kelios kartos pasikeis, kol vynuogynas pasens. Kad tik būtų norinčių vynuoges auginti, prižiūrėti ir spausti iš jų vyną.

Raimundo sūnui Lukui tai labai įdomu, jis savo žinias gilina universitete, mokosi maisto technologijos ir uoliai seka tėvo pėdomis – ledo vyno, kuris gaminamas iš sušalusių obuolių, gamyba atiduota į sūnaus rankas.

Trisdešimties arų vynuogyną Raimundas užveisė pietiniame šlaite, kad vynuogės gautų kuo daugiau saulės. Kalva buvo supilta iš žemių, likusių iškasus tvenkinį. „Durpės vynuogėms nelabai patiko, trejus metus laukėme, kol įsišaknys“, – pasakoja ir juokauja, kad dar nežinantis, kokių savybių vynui suteikia po žeme glūdintys dolomito sluoksniai. Ilgos vynuogių šaknys dolomitą pasiekia.

Vynuogyne Taručiuose auga ir lietuviškos vynuogių veislės „Monika“, „Juodupė“, „Juvendana“, ir vokiškos „Regent“, „Soliaris“. Iš jų vynininkas gamina baltąjį ir raudonąjį vyną, tačiau jo vyno rūsyje galima rasti ir lietuviams labiau įprastų vynų iš vaisių ir uogų – septynerius metus išlaikyto juodųjų serbentų vyno, vyno iš agrastų, rabarbarų, miško aviečių.

„Praėjome daug etapų, mokėmės priimti kritiką, atidžiai stebėjome klaidas, nuolat ieškojome žinių ir labai daug investavome. Tikiuosi, kada nors mūsų pastangos atsipirks, kad ir kaip šiandien būtų sunku tuo patikėti“, – kalba nedidelę, elegantišką savo vyno „Roksala“ krautuvėlę šalia sodybos atidaręs vynininkas ir tikisi, kad jo vynuogynas taps dar vienu traukos objektu Rokiškio rajone.