Anot jo, šį laiką reikėtų perskirstyti – žmonės vėliau išeitų į senatvės pensiją, bet, kol vaikai pradės eiti į mokyklą, galėtų mėgautis mažesniu darbo krūviu.

Kaip teigia F. Harenas, paklaustas apie iniciatyvą „Idėja Lietuvai“, bene geriausias būdas sugeneruoti puikias idėjas – jas pavogti iš kitų: „Yra daug idėjų, kurias galima pavogti iš kitų šalių. Žinoma, jos gali būti adaptuotos ar pakeistos, kad tiktų jūsų visuomenei, bet apskritai visuomenės daug panašesnės, nei žmonės mano. [...] Manau, kad pasiteisinimas, jog esame kitokie, labai tingus. Tai tiesiog tinginystė.“

– Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinama iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Žiniasklaidos atstovai renka idėjas, kurias siūlo tiek profesionalai, tiek paprasti žmonės. Kaip vertinate tokią iniciatyvą?

– Man patinka viskas, kas paskatina žmones galvoti apie naujas idėjas. Nemanau, kad tie, kurie jas atsiųs, būtinai turės geriausias idėjas, bet tai nėra svarbu. Net dabar, kai manęs paklausėte šio klausimo, savaime pradedu galvoti, kas galėtų būti padaryta, kad šalis būtų geresnė, pavyzdžiui, kalbant apie emigraciją. Žinoma, nesiųsiu savo idėjos, bet bent jau pradėjau apie tai galvoti. Vien prašymas spręsti, susikoncentruoti į kokias nors problemas yra gera mintis.

– 2014 m. teko lankytis konferencijoje, kurioje jūs buvote vienas iš pranešėjų. Tada minėjote, kad per metus gyvenate trijose skirtingose valstybėse: Singapūre, Švedijoje ir Filipinuose. Ar matote tose šalyse ką nors, ko galėtų pasimokyti kitos?

– Dabar gyvenu dviejose šalyse, nebegyvenu Filipinuose. Per šiuos metus jau dirbau 21-oje valstybėje, taigi dirbu daugybėje skirtingų šalių. Esu įsitikinęs, kad vienas paprasčiausių būdų, kaip galima tapti geresniam, – pasižiūrėti, ką žmonės daro kitose šalyse. Yra tiek daug gerų idėjų, kurias galima pritaikyti.

Rugpjūtį buvau Nepale ir mačiau reklamą iš Indijos, kurią rodė konferencijoje. Jie turi daug duobių keliuose, kurių niekas netaiso. Kažkas pasamdė dailininką, kuris [ant kelio] nupiešė valdančio politiko karikatūrą – duobė buvo politiko burna. Vos po dienos darbininkai jau buvo ten, kad sutvarkytų duobę, tačiau jie tiesiog uždažė piešinį. Iniciatoriai žinojo, kad tai bus padaryta, todėl nufilmavo, kaip uždažoma karikatūra. Jie paviešino vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose ir parašė – neuždažykite problemos, ją turite išspręsti. Tas vaizdo įrašas plačiai pasklido. Jau kitą dieną jie galiausiai užtaisė duobę.

Dabar į pensiją išeiname 65-erių, kai mūsų vaikai jau suaugę. Paskyrėme per daug laiko senatvei ir per mažai laiko vaikams auginti. Tikrai tai keisčiau.

Maždaug po mėnesio buvau Kanadoje. Kažkas pasakė, kad Toronto keliuose gausu duobių. Užsiminiau apie šią idėją iš Indijos. Jie atsakė – tai gera mintis, turėtume tai padaryti ir Toronte. Manau, kad nuostabi idėja mokytis iš to, ką daro kiti.

– Esate ne kartą sakęs, kad nėra naujų idėjų, yra tik senos, taigi ar manote, kad, siūlydami šias idėjas, sulauksime kažkokio rezultato? Siūloma idėja gali būti „mums reikia didesnės minimalios algos“, bet tai logiška ir aišku. Kai siūlome tokią idėją, kalbame apie problemą, bet iš esmės niekas nepasikeičia.

– Pirmiausia, kai sakau, kad nėra naujų idėjų, turiu omenyje, kad kiekviena idėja pastatyta ant senos. Nėra naujų idėjų, bet jos remiasi ankstesnėmis. Yra šioks toks skirtumas.

Kai organizuojamos tokios iniciatyvos (ar įmonės viduje, ar už jos ribų), reikia suprasti, kad didžioji dalis idėjų, kurias žmonės pasiūlys, bus blogos. Jos bus blogos dėl kelių priežasčių. Pirma – jos akivaizdžios. Sakyčiau, kad idėja pakelti minimalią algą yra akivaizdi. Tai idėjos, apie kurias žmonės kalba nuolat, ir tai, vystant dialogą, neturi pridėtinės vertės. Tai tiesiog akivaizdi idėja.

Antra priežastis – žmonės sugalvoja nerealias idėjas: visi turėtų būti milijonieriai, visi turėtų vieną dieną pabūti prezidentu. Tokios idėjos – neįprastos, šokiruojančios, bet nelabai praktiškos. Jas išgirsti ir nekreipi dėmesio.

Vis dėlto didžioji dalis idėjų bus akivaizdžios. Ne tik akivaizdžios, bet ir bendro pobūdžio. Pavyzdžiui, reikia pagerinti darbo kokybę. Tai nėra idėja, tiesiog kryptis, kur turėtume eiti.

Geros idėjos, pirmiausia, yra labai konkrečios. Antra, vartoju žodį „įdomios“. Įdomios – tai neįprastos ar jaudinančios ta prasme, kad prikausto dėmesį – „niekaip negaliu pamiršti tos idėjos, apie kurią girdėjau anksčiau“.

Kai idėja tiesiog šokiruoja, tai dažniausiai nėra gera idėja – visi turėtų būti nuogi. Turi ją prisiminti galvodamas, kad tai buvo įdomu. Idėja turi būti neįprasta ir jaudinti ta prasme, kad negali jos užmiršti. Dauguma idėjų žlunga, nes arba nėra neįprastos, arba nėra jaudinančios, o jeigu ir yra, tai jas greitai pamiršti.

Žinoma, kai kalbame apie kitų šalių pavyzdį, galima ginčytis, ar tai idėjos, ar išminties pasidalijimas. Pavyzdžiui, tas duobių užtaisymas nėra idėja. Tai tiesiog išmintis – kažkas tai pritaikė kitur, todėl turėtume pritaikyti ir mes.

– Kalbantis apie iniciatyvą su skirtingais žmonės tenka pastebėti, kad yra dvi žmonių grupės. Dalis žmonių, pavyzdžiui, siūlo kreipti didesnį dėmesį į saugumą, o kiti – būti laimingesniais. Pirmieji antriesiems dažniausiai sako – tai ne idėja, mes tiesiog turėtume taip gyventi. Tai kaip apibendrintumėte, kas yra idėja?

– „Turėtume būti laimingesni“ nėra idėja. „Turėtume įteisinti, kad kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį visi turi daryti juoko jogą“ – idėja. Tai turės tą patį efektą – daugiau žmonių bus laimingi, bet tai konkretu. Idėjas turėtų būti įmanoma įgyvendinti. „Mes turėtume būti laimingi“ – kaip tai įgyvendinti?

– Minėjote, kad tikite, jog reikėtų mokytis iš kitų šalių. Lietuvoje, turbūt ir kitose šalyse, politikai ar visuomenės veikėjai dažnai argumentuoja, kad negalime kopijuoti kitų šalių praktikos, nes skiriasi visuomenės, įstatymai, valdžios. Kaip pateikti idėją, kad ji nebūtų nustumta šio vieno argumento?

– Manau, kad tai tingus argumentas. Taip būna ir su verslais. Verslininkai sako – bet mūsų verslas skiriasi. Ne, tiesą sakant, jūsų verslo šaka ne tiek daug skiriasi nuo kitų, jūsų šalis ne tiek daug skiriasi nuo kitų.

Yra daug idėjų, kurias galima pavogti iš kitų šalių. Žinoma, jos gali būti adaptuotos ar pakeistos, kad tiktų jūsų visuomenei, bet apskritai visuomenės daug panašesnės, nei žmonės mano. Žmonės hiperbolizuoja skirtumus, nes tai būdas sukurti savo identitetą, padaryti taip, kad jaustumėmės kitokie, unikalūs.

Esu dirbęs 65 skirtingose šalyse ir galiu pasakyti – žmonės daug panašesni, nei mano. Žmonės yra žmonės, jie turi tuos pačius poreikius. Žmonių poreikiai pasaulyje labai panašūs. Manau, kad pasiteisinimas, jog esame kitokie, labai tingus. Tai tiesiog tinginystė.

– Iniciatyvai siūlomos idėjos skirstomos į kategorijas. Skirtingos kategorijos surinko skirtingą idėjų skaičių, tačiau išsiskiriančios yra trys: ekonomika, švietimas ir vidaus reikalai. Pastaroji kategorija labai plati. Ar iš šios tendencijos galima padaryti kokių nors išvadų?

– Pastebiu vieną problemą – jei sritis labai apibendrinta, gausi labai bendras idėjas. Pavyzdžiui, kai seminaruose rengiu dirbtuves ir žmonių klausiu, kokia jūsų didžiausia problema, žmonės atsako – pinigai. Pasakymas „pinigai“ nesugeneruoja daug idėjų. Jeigu sukonkretini problemą, pavyzdžiui, „kaip galiu padvigubinti savo algą per mėnesį“, tai daug geriau kūrybiniam procesui, nei tiesiog pasakyti „pinigai“. Jeigu paklausiu, kaip galima padvigubinti sumą, smegenys automatiškai pradeda galvoti, kaip tai padaryti.

Jeigu tektų spręsti problemą, susijusią su vidaus reikalais, būčiau daug konkretesnis. Kokią turime problemą, susijusią su vidaus reikalais? Emigracija. Kokia yra problema su emigracija? Problema ta, kad daug jaunų žmonių palieka šalį, todėl šalis sensta. Kodėl problema yra tai, kad šalis sensta? Iš tikrųjų kodėl tai yra problema? Gal tai yra privalumas? Patirtis yra geras dalykas, gal mes turime vidutiniškai daugiau patirties nei dauguma valstybių. Kaip didelis vidutinis šalies amžius gali būti privalumas? Apsukčiau problemą. Tai paskatintų daugiau kūrybiškumo nei pasakymas „emigracija“. Kuo konkretesnė problema, tuo konkretesnių idėjų sulauki.

– Jeigu gerai suprantu, geriau būtų ne klausti idėjų, o klausti, kaip išspręsti konkrečias problemas?

– Būtent. Jeigu vykdyčiau šią iniciatyvą, sakyčiau – štai, sritys, kurias išskyrėme, bet, prieš siųsdami idėjas, nurodykite konkrečias problemas, kurias norite šiose srityse išspręsti.

Norėčiau išspręsti problemą, kad žmonės palieka šalį. Kodėl tai yra problema? Kodėl norite ją spręsti? To klausčiau, rengdamas iniciatyvą. Prieš pradedant kažką daryti, reikia penkis kartus paklausti „kodėl“. Tada sugalvosite daug geresnių ir konkretesnių idėjų. [...]

– Viena iš idėjų – sutrumpinti darbo laiką. Jei žmogus dirba pagal standartinį darbo grafiką, darbe jis praleidžia aštuonias valandas per dieną. Kai kurios Skandinavijos šalys tokią praktiką jau taiko. Kaip manote, ar tai gera idėja ir ko reikėtų, norint ją įgyvendinti?

– Manau, kad tai gera mintis. Žmonės sako, kad nėra pakankamai darbo. Manau, gera idėja, kad žmonės turėtų darbus. Gera idėja padalinti tuos darbus didesniam skaičiui žmonių. Seniau žmonės dirbo 12 valandų per dieną šešias dienas per savaitę be jokių atostogų. Su laiku vis duodame sau daugiau laisvės. Nemanau, kad pasiekėme tokį tašką, kai žmonėms nebereikia daugiau laisvo laiko. Manau, kad būtų gerai, jei žmonės dirbtų šiek tiek trumpiau, ypač turintys mažų vaikų.

Aš vaikų susilaukiau vėlai. Žiūrėdavau į savo draugus, kurie jau turėjo vaikų, mačiau, kokie jie išvargę. Nusprendžiau – kai turėsiu vaikų, sumažinsiu darbo krūvį ir tiek nedirbsiu, kol mano vaikai nepradės eiti į mokyklą. Maždaug ketverius metus dirbau tik pusę darbo laiko. Niekada nepatyriau mažiau streso kaip tada, kai turėjau mažus vaikus. Tai labai neįprasta.

Manau, kad ateityje visuomenė taip ir elgsis. Pirmiausia esi vaikas, eini į mokyklą, pradedi dirbti, o, kai pats susilauki vaikų, sumažini darbo krūvį, galbūt dirbi 75 proc. ar 50 proc. laiko ketverius ar penkerius metus, kol vaikai išeina į mokyklą, o tada vėl dirbi 100 proc. iki kol tau sueina 70–75 metai. Dabar į pensiją išeiname 65-erių, kai mūsų vaikai jau suaugę. Paskyrėme per daug laiko senatvei ir per mažai laiko vaikams auginti. Tikrai tai keisčiau.