– Kaip formuoti vaikų pasaulėjautą, kad jie nemanytų, jog su žmogaus mirtimi viskas pasibaigia?

– Kai mūsų vaikai susidūrė su prosenelės mirtimi, mes jiems sakėme, kad, žmogui mirus, jis vis tiek lieka gyvas prisiminimuose. Tai padėjo, jie suprato, apie ką mes kalbame, kas vyksta. Viskas priklauso ir nuo kultūros, kurioje gyvename.

Ne visos tautos mirus žmogui liūdi. Kai kurios savo liūdesį ir ilgesį išlieja dainuodamos, plodamos, šokdamos. Mums, lietuviams, tokie būdai gali būti net nepriimtini. Tačiau ritualai yra svarbūs, visi jų turime. Ir nereikia nuo to saugoti ir slėpti vaikų. Reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus ir individualius vaiko ypatumus.

– Ar tam, kad kiltų pokalbis apie mirtį, reikia palaukti konkrečių aplinkybių?

– Pokalbis turi kilti natūraliai. Pavyzdžiui, skaitant knygą, mirus žuvytei ar žiurkėnui, išgirdus apie tai per žinias. Kai vaikas išgirsta kitus apie tai kalbant, jam natūraliai kyla klausimai. Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.

Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.

– O jei vaikas neklausia, bet reiškinį fiksuoja? Ar reikia kalbėti?

– Tai individualu. Siūlyčiau stebėti vaiką ir matyti, kaip jis reaguoja. Man patiko viena istorija, kai vaikas paklausė tėvų, iš kur jis atsirado. Tėvai labai rimtai pakalbėjo, o vaikas po to pasakė – aš visai ne to klausiu, o noriu sužinoti, iš kur aš, jei mano draugas yra iš Panevėžio?

Todėl labai reikia tikslinamųjų klausimų tam, kad įsitikintume, ką vaikas nori sužinoti. Vaikas užduoda klausimą, o atsakymą į jį jau yra paruošęs pats. Jei mintyse jis geba suformuluoti klausimą, galės ir visaip kaip išgirsti atsakymą.

– Kaip kalbėti apie mirtį, ko gero, aiškiau tėvams, kurie yra tikintys. Ką daryti netikintiems?

– Kai praktikuojamas tikėjimas, šeimoms tikrai lengviau, nes yra su tuo susijusių ritualų ir pan. Nesvarbu, kokie tai ritualai, bet vaikui jie suteikia saugumo. Taip lengviau su viskuo susigyventi. Kai to nėra, tėvai atsiduria tarsi nesvarumo būsenoje. Tampa neaišku, ar vadovautis tikėjimo gairėmis, ar patiems kurti kažkokią istoriją. Aš pati tikiu tuo, kad vaikus reikia tiesiog informuoti.

– Kokia ta informacija šiuo atveju?

– Jei paaiškinsime, kas nutiko, nieko baisaus vaikui nenutiks. Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį. Tuomet vaikas išmoksta išreikšti savo liūdesį, jis išgyvena tai su kitais.

Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį.

Jei saugosime vaiką nuo tokių išgyvenimų, jis nebus patyręs stiprių emocijų, nebus išgyvenęs skausmo, nusivylimo, vėliau bus labai sunku. Nerekomenduoju saugoti vaikų nuo gyvenimo, reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnius ir konkretaus vaiko savybes. Su vienu vaiku galima kalbėti apie daugiau dalykų, su kitu – apie mažiau.

Vaikas iki dvejų metų nelabai supras, kas nutiko, kas vyksta laidotuvėse. Tokio vaiko elgesys gali būti neadekvatus, bet tik dėl to, kad jis nesupranta. Tokio amžiaus vaikas judrus, jam gali būti sunku. Tačiau kai tėvai manęs paklausia, ar vestis vaiką į laidotuves, sakau, kad tai priklauso nuo ryšio. Jei miręs žmogus tolimesnis, nereikia. Bet jei tai labai artimas žmogus, vaiko brolis ar sesuo, reikėtų jį nusivesti. Nes kai jis užaugs, jam bus svarbu, kad ten dalyvavo.

Vyresniems vaikams, nuo trejų metų, reikia paaiškinti, kaip ir kodėl elgiamės. Nors nesiūlyčiau su ikimokyklinukais važiuoti į kapines. Tą akimirką negalime nuspėti kitų suaugusiųjų elgesio. Kartais gedintys žmonės atsisveikinimo erdvėse valdo emocijas, bet kai ateina galutinio atsisveikinimo momentas, reakcijos būna tokios stiprios, kad jas paaiškinti vaikui labai sunku.

– Tam tikro amžiaus vaikai bijo ne savo, o tėvų mirties. Kaip juos nuraminti?

– Geriausia to klausiančiam vaikui atsakyti, kad artimiausiu metu niekas nežada mirti. Jei vaikas vis tiek nenusiramina, galima atsakyti, kad taip, kai tėvai numirs, jis gyvens su kitais suaugusiaisiais. Tuomet galima paklausti, su kuo vaikas norėtų gyventi. Vaikas supranta, kad yra krikšto mama, teta, dėdė. Jis nėra vienas. Dažnai tai nuramina vaiką.

Reikia suprasti, kad vaikai iki 8–9 metų mąsto ne abstrakčiai, o labai konkrečiai. Kai vaikas mato, kad yra jį mylinti krikšto mama, su kuria galėtų gyventi, visi filosofiniai klausimai nusistumia į antrą planą, jis nusiramina ir lengviau atsidūsta.

Daugiau pokalbio detalių galima išgirsti čia. [7]