Intrenete aptikau informaciją, kad šalia Vaišvydavos esantis Pakalniškių blindažas liko nebaigtas statyti. Iki ateinant čionai vokiečiams 1915 m., šito ir kitų dviejų mažesnių dabartinės Užvingių gatvės teritorijoje sunykusiems blindažams statyti ir statybinėms medžiagoms pervežti buvo nutiestas kilnojamas siaurasis geležinkelis, garvežiu buvo atvežtas daugiakaušis ekskavatorius. Vienoje paskaitoje garsus paveldosaugininkas Jonas Lukšė pastebėjo, kad Vaišvydavos blindažai buvo statomi labai nekvalifikuotai ir skubiai, nenaudojant jokios armatūros. Po 20 tonų sveriantys 5 m ilgio perdengimo blokai tokios būklės galėjo išlikti tik ant gerų atramų.

Lietuvos karo istorijos 1925 metų leidinyje Pakalniškių blindažas minimas kaip nugriautas. Gal prieš šešiolika metų teko kalbinti 1915 m. gimusį buvusį Vaišvydavos girininkijos eigulį Vladą Micką. Jis papasakojo, kad po karo visiems labai trūko metalo, o blindaže po blokais buvo metalinės sijos, laikančios blokus – lubas. Visi, kas galėjo, stengėsi ištraukti tas metalines sijas. Suprantama, dalis blokų, likusių be atsparos, sulūžo. Likusių sveikų, suprantama, niekas negalėjo išvilkti ir atremti juos į sveiką išlikusios blindažo konstrukcijos dalį. Tai kas tai galėjo padaryti? Atsakymas – kalta nebaigta ir nekokybiška statyba, metalo konstrukcijų vagystės.

Vokiečiai okupacijos metais Vaišvydavos pakraštyje esančios Reklaičių sodybos ūkiniame pastate buvo įrengę gervę geležinkelio vagonams užtraukti į kalną. Mat vagonais buvo vežamas žvyras naujam keliui V fortas–Prienai tiesti. Sunku patikėti, kad vokiečiai galėjo leisti valstiečiams pasinaudoti gerve blindažui griauti. Žodžiu, išlikę Vaišvydavos blindažo griuvėsiai – sunkaus ir galbūt beprasmiško darbo objektas.