Vaistas nuo įtampos

"Praėjusius metus teatras palydėjo trimis premjeromis, naujus sutinka labai sudėtingu žymiausio antikos dramaturgo Euripido tragedijų motyvais pastatytu režisieriaus Povilo Makausko spektakliu "Trojietės", – pokalbį su E.Stanciku neišvengiamai pradedame nuo darbo temos.

Teatro vadovui premjeros jaudulys – gražiausias, daug viltingų emocijų dovanojantis jausmas, o tiesioginės pareigos kūrybingą asmenybę sekina, net veda į neviltį.

"Politinė situacija Lietuvoje, įtampa dėl kultūros finansavimo, minimalus teatro darbuotojų atlyginimas kaip žmogų mane labai žeidžia. Bėda ta, kad aš šių problemų išspręsti negaliu, todėl jaučiu didelį diskomfortą. Jis – streso, nuolatinės įtampos priežastis: uždarius teatro duris galvos skausmas nepraeina", – tikina E.Stancikas.

Misto gaminimas jam – ne tik dar vienas kūrybos laukas, pomėgis, atsipalaidavimo būdas, bet ir galimybė pabėgti nuo slegiančių minčių. "Man tai tarsi apsivalymas, pabuvimas su savimi, kuris, kad ir kaip keistai nuskambės, pripildo mane kažko šviesaus ir viltingo", – dalijasi pašnekovas.

Šventa tėčio taisyklė

Apie E.Stanciko kulinarinius gabumus puikiai žino jo artimieji, bičiuliai, kolegos. Aktorius visada džiaugiasi svečiais, net ir netikėtais, niekada nesijaudina, kuo juos pavaišins – vaišes sugeba surengti per pusvalandį iš to, ką turi šaldytuve ir spintelėse.

"Net reikšmingi, svarbūs savo užimama padėtimi žmonės, kuriuos mėgstu vadinti svarbalais, netenka žado, kai ant stalo padedu kolegės, Kauno lėlių teatro aktorės Liucijos Zorūbaitės atvežtų žemaitiškų plaštakos storio lašinukų, mamos marinuotų agurkėlių, svogūnėlių, duonos ir naminukės. Ar gali būti skaniau?!" – gardžiai pasakoja E.Stancikas.

Jis įsitikinęs, kad lašinius valgyti sveika: juose daug organizmui vertingų maistinių medžiagų, jų riebalai virsta energija, o ne dar viena "meilės rankena" ant juosmens. Pastarosios linksmą, žvalų ir visada pasitempusį teatro vadovą jau verčia sunerimti.

"Nei svoris, nei figūra nuo Naujųjų metų iki Kalėdų nekinta, jie keičiasi tik tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, – šmaikščiai pastebi pašnekovas. – Kaip daugelis, Naujuosius sutinku su mintimis apie kitokį gyvenimo būdą: sportą klube ar rytinę mankštą namuose – įsigijau net specialų volą. Pasižadu daugiau judėti, į darbą – tik pėsčiomis. Viskas labai gražu, netgi tobula, bet... tik mintyse."

Jokių receptų iš interneto, televizijos laidų ar kulinarinių knygų – gaminu savaip, visada eksperimentuoju. Jaučiuosi kaip alchemikas, kuris mėgaujasi rezultatu čia ir dabar.

Egidijus prisipažįsta esąs tradicinės lietuviškos virtuvės mėgėjas ir nesidomi sveikos mitybos principais, žaliavalgyste. Angliavandeniai, baltymai, laktozė, glitimas, kalorijų skaičiavimas – šie dalykai jam sunkiai suvokiami, mat gyvenime laikosi šventos savo tėčio taisyklės: valgyti viską, bet saikingai ir klausyti organizmo poreikių.

"Teatre yra vegetarų, turiu bičiulių veganų. Paragavęs jų patiekalų negaliu atsistebėti: skanu, sotu, maistinga, o svarbiausia – neapsunksti. Bet šiame gyvenimo etape nesu linkęs sureikšminti maisto", – sako menininkas.

Vienintelis dalykas, kišantis koją gerai figūrai ir savijautai, – išderintas dienos režimas. Tokia jau visų kūrybinių žmonių, ypač aktorių, dalia. Todėl Egidijus įpratino save reguliariai pusryčiauti. Sumuštiniai, kiaušinis, arbata – privalomi, nes niekada nežino, ar liks laiko papietauti.

Genų galia

Tauragės rajono Sartininkų kaime gimęs ir užaugęs menininkas pasakoja, kad jo mama – puiki šeimininkė. Skaniausiais patiekalais ji ne tik lepino šeimą, bet ir ruošė maistą įvairiems pokyliams, net kepė šakočius. Ir dabar tėveliai gyvena ūkiškai, augina vištas, kalakutus, paršelius, mėsa ir daržo gėrybėmis dosniai apdovanoja visus penkis vaikus.

"Mėgau stebėti, kaip mama ruošia maistą, bet gaminti niekada nesimokiau. Kiekvienas su genais gauname buvusių kartų palikimą, tad talentus, gebėjimus turime pajusti ir išsiugdyti", – įsitikinęs pašnekovas.

Daug gerų pamokų Egidijus patyrė ankstyvoje vaikystėje dažnai viešėdamas pas dėdę – mamos brolį, kunigavusį netoli Kryžkalnio. Jis turėjo dvi šeimininkėles iš Telšių, kurios puikiai išmanė kulinarines subtilybes. Pas dėdę užsukę svečiai inteligentai, kunigai ir vyskupai buvo vaišinami pagal ypatingus receptus paruoštais patiekalais, o stalo serviruotė su 4–5 įrankių komplektais, skirtingų dydžių taurėmis mažam berniukui atrodė tikras kosmosas.

Kulinarinę patirtį ir įdomybes E.Stancikas godžiai semia ir dabar: užsienio kelionėse būtinai aplanko restoranus ir kavines, kuriose gali paskanauti vietinio maisto, užsuka į turgų ir vietoje pigių suvenyrinių niekučių perka prieskonių, pagardų, arbatos. Štai iš Rodo salos parsivežė graikiško jogurto raugo bei receptą ir gal dvejus metus gamino graikišką jogurtą iš tėvelių ūkio pieno.

Mėgsta improvizuoti

Gaminti valgį tik tam, kad pavalgytų, Egidijui neįdomu. Tai kūrybinis procesas, pilnas susikaupimo ir pasimėgavimo. Jam aktorius skiria savo savaitgalius.

"Virtuvėje karaliauju vienas. Jokių receptų iš interneto, televizijos laidų ar kulinarinių knygų – gaminu savaip, visada eksperimentuoju. Jaučiuosi kaip alchemikas, kuris mėgaujasi rezultatu čia ir dabar, – sako pašnekovas. – Niekada nebūna taip, kad sugalvojęs, ką gaminsiu, skubu į turgų ar parduotuvę. Pirma inventorizuoju šaldytuvą ir spintelių lentynas, produktus sugrupuoju, o paskui iš jų padarau dvi grupes, iš kurių ir bandysiu paruošti kažkokius du patiekalus. Dažniausi mano atradimai – troškiniai ir sriubos, kurias, beje, labai mėgstu, man sekasi jas gardžiai pagaminti."

Tokie eksperimentai aktorių neretai įkvepia naujiems, dar drąsesniems sumanymams. E.Stancikas prisimena, kaip kartą virė ryžius: į verdantį vandenį supylė kruopas, bet turėjo skubiai išeiti, tad puodą uždengė ir paliko, o grįžęs ryžius rado purius, minkštus, sultingus. Tokiu būdu dabar jis visada gamina mėsos sultinį.

"Bet vištą ar kokius kauliukus ant labai lėtos ugnies verdu ne mažiau 3–4 val.: kuo ilgiau, tuo daugiau vertingų medžiagų atiduoda kremzlės, sąnariukai, sriubos skonis sodresnis. Sako, kad ir sultinys, ypač vištienos, sveikesnis – iš karto pastato ant kojų sergančius gripu, – tikina Egidijus. – Sultiniui išvirus, nukaičiu puodą, suberiu nuplautus ryžius ir uždengiu – po 2 val. sriubą galima valgyti."

Saldžios pagundos

Pagrindinis menininko kulinarinių eksperimentų objektas – mėsa: ėriena, jautiena, žvėriena, iš tėvelių gaunama kiauliena ir paukštiena. Iš pastarųjų Egidijus ruošia kepsnelius ar daro suktinukus su įvairiais įdarais. Mėgsta ir žuvį, dažnai iš upėtakio ir menkės verda fantastišką žuvienę. O štai daugeliui lietuvių nepakeičiamos bulvės Egidijaus neįkvepia: cepelinų, vėdarų, plokštainio jis nepasiilgsta, bulvių košė su sviestu ar keptos bulvės – garnyras prie mėsos patiekalų.

"Prieš iškeliaujant anapilin aktoriui Algimantui Masiuliui svečiavausi jo namuose ir turėjau laimę matyti, kaip jis gamina kaukazietišką plovą. Specialiame, plovui virti skirtame puode jis sluoksniavo svogūnus, morkas, avienos gabaliukus, ryžius, užpylęs vandeniu ant lėtos ugnies troškino 2 val. Skonis – pasakiškas. Pats dar nesu taip gaminęs, bet žadu išbandyti", – sako E.Stancikas, dažniausia mėsingus avienos V formos kauliukus nuo stuburo marinuojantis su prieskoniais ir kepantis grilyje ne ilgiau kaip 15–20 min.

Kiek brangesnis, gurmaniškam skoniui skirtas receptas – brandintos jautienos kepsneliai. Nestorus mėsos gabaliukus jis kepa įkaitintoje keptuvėje, kiekvieną pusę po 2 min., patiekia su marinuotais burokėliais ar kitomis konservuotomis daržo gėrybėmis, uogų ir balzamiko acto padažu, kurį pats ir sumaišo.

"Konservuotos ar kitaip paruoštos daržo, sodo, miško gėrybės – geriausia dovana. Mane jomis lepina mama, sesės, krikšto mama, draugės ir kolegės. Turiu spėti sunaikinti atsargas iki naujo gėrybių sezono pradžios", – dėkingai šypsosi Egidijus.

Visgi jis mėgsta šeštadieniais užsukti ir ūkininkų turgelį – papildyti šviežių produktų atsargas, pabendrauti su žmonėmis. Daržovė, kuriai negali atsispirti, – kaliaropė.

"Skonis, sultys, traškumas – valgau ir mėgaujuosi, – sako aktorius ir jo veide nušvinta šelmiška šypsena. – Didžiausia mano silpnybė – saldumynai. Už Kauno muzikinio teatro solistės Ritos Preikšaitės pagamintą krembriulė tėvynę išduočiau. Aišku, juokauju. Ypač gardus desertas. Neseniai ir pats kepiau įvairius pyragus, net duoną, bet dabar mieste gausu kepyklėlių, kuriose saldžių pagundų nestinga."

Tobula sriuba

2,5 l sodraus vištienos sultinio,

1 šaukštas maltų džiovintų baravykų,

0,8–1 l konservuotų burokėlių,

200 ml grietinėlės.

3–4 val. ant lėtos ugnies virtą vištienos sultinį perkoškite – išimkite kauliukus, svogūną, prieskonines žoles, lauro lapelius. Į sultinį įmaišykite kavamale sumaltus džiovintus baravykus, burokėlius ir virkite 15 min. Sriubą nukaiskite ir valandą leiskite subręsti. Valgykite su grietinėle.

Sprandinės kepsniai

1 kg kiaulienos sprandinės,

6–8 svogūnai,

150 g kietojo sūrio,

4–5 šaukštai majonezo,

100 ml aliejaus,

prieskoninių žolelių,

pipirų,

druskos,

bulvių,

kmynų,

0,5 l marinuotų burokėlių.

Sprandinę supjaustykite 1,5 cm storio gabaliukais ir pamarinuokite su druska bei pipirais. Svogūnus supjaustykite žiedais ar pusžiedžiais. Kepimo skardą ištepkite aliejumi, išklokite pusę svogūnų, juos pabarstykite prieskoniais, tada išdėliokite mėsos gabaliukus, ant jų – likusius svogūnus, pabarstykite prieskoniais ir kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 50 min. Baigdami kepti užtepkite tarkuoto sūrio ir majonezo mišinio. Dar pakepkite, kol sūris išsilydys ir gražiai parus.

Kol kepa mėsa, kietai išvirkite bulves. Išvirusias nukoškite, apliekite aliejumi, pabarstykite kmynais ir sudėkite į atskirą kepimo indą ir pašaukite į orkaitę kartu su mėsa. Ištraukite, kai bus gražios auksinės spalvos.

Burokėlius galite patiekti ir šaltus, tačiau E.Stancikas juos visada pakaitina ir patiekia karštus.

Žuvienė

1 upėtakio galva, uodega, pelekai,

1 kg menkės filė,

2 bulvės,

2 morkos,

1 svogūnas,

2,5 l vandens,

1 mažas indelis kokosų pieno,

50 g degtinės,

prieskoninės žolelės,

žiupsnelis aštrios paprikos,

1 lauro lapelis,

kvapniųjų pipirų,

druskos.

Upėtakio galvą, uodegą, pelekus užpilkite vandeniu ir virkite 20 min., išgriebkite. Į sultinį suberkite kubeliais supjaustytas bulves, stambiai sutarkuotas morkas, įdėkite nepjaustytą svogūną, lauro lapelį, pipirus, pasūdykite ir virkite 20 min. Likus 10 min. iki virimo pabaigos, supilkite kokosų pieną, sultiniui užvirus – sudėkite menkės gabaliukus ir baikite virti. Pabaigoje išimkite svogūną, supilkite degtinę, suberkite prieskonines žoleles, puodą uždenkite ir nukaiskite. Ragauti galima tik po pusvalandžio!

Troškintos vištų kepenėlės

500 g vištų kepenėlių,

0,5 l pieno,

50 g rūkytų lašinių,

1 svogūnas,

20 g konjako,

druskos,

prieskoninių žolelių,

2 šaukštai sviesto,

100 g grietinės ar grietinėlės,

1 kg bulvių.

Kepenėles 2 val. pamirkykite piene, išimkite ir nusausinkite. Smulkiai supjaustytus lašinius pakepinkite keptuvėje, tada suberkite ir pakepinkite susmulkintą svogūną, Atskiroje keptuvėje išlydykite sviestą, sudėkite supjaustytas kepenėles, kepkite apie 10 min. Ant jų suverskite spirgučius, išmaišykite, pakepkite dar kelias minutes. Kepenėles pagardinkite grietine ar grietinėle, prieskoniais, konjaku. Viską patroškinkite ant silpnos ugnies. Iš virtų bulvių, sviesto ir pieno paruoškite košę. Į lėkštę įdėkite košės, viduryje padarykite duobutę, į kurią įdėkite kelis šaukštus kepenėlių. Gardu valgyti su raugintais arba marinuotais agurkais.