Charizmatiškoji dainininkė

Viena iš Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ viešnių – tarptautinę programą koncertu pradėsianti iš Pietų Afrikos kilusi dainų autorė ir atlikėja Alice Phoebe Lou.

Būdama 16-os, A. Ph. Lou (gim. 1993 m.) pirmą kartą apsilankė Europoje – svečiavosi pas tetą Paryžiuje. Su teta pagyveno dvi paras. Trokšdama laisvės ir savarankiškumo, vėliau persikėlė pas draugę į miesto centrą, kur miegojo ant kušetės, o valgiui užsidirbdavo pasirodymais gatvėse – šokdavo su ugnimi. Paragavusi nevaržomo gyvenimo, pajutusi, kaip pati sakė, čigoniškumo skonį, po poros metų, baigusi mokyklą, Alice išvyko į Amsterdamą, kur taip pat vakarais gatvėse rengdavo šokių su ugnimi pasirodymus. Vėliau mergina atsidūrė Berlyne, kur prispausta alkio ėmė skambinti gitara ir dainuoti. Visa ši gatvės performansų patirtis, kaip dabar mano atlikėja, buvo ne vien būdas pramisti ir išgyventi, tai ugdė ją kaip menininkę.

Dabar Alice namais vadina Berlyną, o jos gastrolių geografija įspūdinga. Tiesa, jaunai menininkei asmeninė ir kūrybinė laisvė liko svarbios: ji atsisako bendradarbiauti su didelėmis įrašų studijomis, vis dar mėgsta groti gatvėse (apie pasirodymus praneša savo „Facebook“ paskyroje) ir neplanuoja ateities, nes nori leisti sau keistis.

2016 m. A. Ph. Lou išleido pirmąjį savo albumą „Orbit“, už jį Vokietijos muzikos kritikų apdovanojimuose buvo nominuota geriausių moterų vokalisčių kategorijoje, o 2017 m. A. Ph. Lou daina „She“, sukurta filmui „Bombshell: The Hedy Lammar Story“, buvo nominuota „Oskarui“ geriausios originalios dainos kategorijoje. Šiemet kovo 8-ąją pasirodė antrasis muzikantės albumas „Paper Castles“.

Laužo stereotipus

Belaukiant atlikėjos viešnagės festivalyje, siūlome kelias mintis iš interviu su šia jauna, charizmatiška menininke, laužančia muzikos pasaulio stereotipus.

– Gyvenate ir elgiatės laisvai: grojate gatvėje, esate nepriklausoma, rengiatės kaip norite...

– Dalykas, kurį suteikiau sau kaip dovaną – neprojektuoti ateities, neplanuoti, ko joje sau norėčiau. Nes žinau, kad nuolat keičiuosi. Gyvenu savo gyvenimą taip, kad palikčiau atviras galimybes pasireikšti tam žmogui, kuriuo būsiu ateityje. Mums labai dažnai sakoma, kad turime turėti didelių planų ir žinoti, kur tiksliai norime būti ir ką daryti po penkerių metų. O aš turiu ketinimų, turiu idėjų, tačiau neturiu noro kaip nors konkrečiai eiti į priekį. Pagrindinis tokio alternatyvaus gyvenimo, kokį gyvenu, aspektas – suteikti sau vietos ir galimybę keistis, vystytis. Ir jei po dvejų metų norėsiu visiškai kitokio gyvenimo, aš jį sau suteiksiu.

– Kokią įtaką jūsų muzikai turėjo Berlynas?

– Berlynas „užsuka“ daugelį dalykų. Ten tvyrantis kūrybinis įkvėpimas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Kol nepersikėliau į Berlyną, nežinojau, kad noriu būti muzikantė. Mano aplinkos žmonės kūrė meną, t. y. muziką, ir tai darė ne pasipelnymo tikslu. Jie dirbo iš kūrybinės būtinybės ir aistros. Žmonės plūsta į Berlyną, nes jaučia, kad ten jie nebus teisiami už tai, kas jie yra. Meno pasaulyje nėra jokio įprasto socialinio spaudimo. Čia nėra spaudimo daryti „teisingą dalyką“, kuris dažniausiai žudo menininkus ir verčia juos imtis to, ko jie nenori. Jeigu mėgsti veiklą, atrasi kelią ir būdus. Berlyne tarp menininkų tvyro nuoširdi atmosfera, ten esi palaikomas ir priimamas, nėra meno pasauliui būdingo konkurencingumo.

Ūdo muzikantas

Vienas ypatingų Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio svečių – ūdo meistras, dainininkas ir kompozitorius iš Tuniso Dhaferas Yousefas (gim. 1967 m.), per festivalio uždarymą pasirodysiantis su trijų muzikantų grupe.

Tuniso žvejų miestelyje Tebulboje gimęs muzikantas, grojantis išskirtiniu Artimųjų Rytų styginiu instrumentu, nuo pat ankstyvos vaikystės jautė didelį susidomėjimą muzika ir stengėsi pasinaudoti visomis galimybėmis kuo geriau perprasti dainavimo bei grojimo meną. Pradėjęs nuo žaislinės kaimyno paskolintos gitaros, jausdamas trauką nuolat klausytis radijo, paveiktas šeimos aplinkos (senelis buvo muedzinas), ilgainiui D. Yousefas atrado džiazą bei savo balso galimybes, maža to, pats pasigamino savo pirmąjį ūdą ir suprato gyvenime norįs būti tik muzikantu.

Ūdas – vienas seniausių muzikinių instrumentų, itin svarbus islamo kultūroje. Tačiau D. Yousefo santykis su šiuo instrumentu, savo kuriama muzika bei atlikimo pobūdis vargiai galėtų pretenduoti į tradiciją.

Nuo 1990 m. muzikantas gyvena ir kuria Europoje, daugiausia Paryžiuje bei Vienoje, bendradarbiauja su įvairių žanrų muzikos atlikėjais, jo koncertų maršrutai apima visą pasaulį, o džiazo ir world music festivaliuose jis – vienas geidžiamiausių svečių. Nors savo tikrąja muzikine aistra D.Yousefas vadina džiazą, jo paties kuriamoje muzikoje susipina įvairialypė muzikinių stilių gausa – džiazas, vokalinės improvizacijos, sufijų dainavimas, meditaciniai motyvai.

Prilygsta pusryčiams

D. Yousefas pasakojo, kaip pasigamino savo pirmąjį instrumentą: „Man reikėjo instrumento, kuriuo galėčiau groti, tad neturėjau kito pasirinkimo – tik pabandyti jį pasigaminti pats. Pirmasis mano ūdas buvo gana primityvus, pasidariau jį iš medienos, pomidorų skardinės ir dviračio trosų. Dabar jau net nepamenu, kaip jis skambėjo, bet tuomet galvojau: štai ir mano pirmasis instrumentas!“ Paklaustas, kodėl jį patraukė ūdo skambesys, atsakė: „Taip yra dėl to, kad aš – tunisietis. Visuomet sakau, kad jei būčiau gimęs kurioje nors kitoje Afrikos vietoje, galbūt gročiau džembe, ngoni ar kora. Jei būčiau gimęs Niujorke, galbūt būčiau kontrabosininkas ar saksofonininkas. Turbūt man pasisekė, kad esu tunisietis, nes dievinu ūdo skambesį. Kasryt pabudęs pasiimu savo ūdą ir groju – nors kelias minutes, o kartais tai užtrunka ir visą valandą. Bet net jeigu tik penkias minutes, tai prilygsta pusryčiams!“

Tarptautinės programos atidarymas: A. Ph. Lou koncertas – birželio 2 d. 17 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje; uždarymas – D. Youssefo koncertas birželio 16 d. 17 val. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

Pagal užsienio spaudą paruošė Diana Gancevskaitė