Praėjus metams prozininkė ir dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė išleido knygą „Liučė čiuožia“ ir režisierius Algirdas Latėnas Jaunimo teatre pastatė spektaklį pagal pjesę tuo pačiu pavadinimu. Vėliau, jau 2007-aisiais, tuomet dar mažai kam žinoma režisierė Yana Ross taip pat pakvietė į savą Liučės pasaulį.

„Liučė čiuožia“

OKT Studija
 (Ašmenos g. 8, Vilnius)
;

Repertuarą sekite www.okt.lt [6].

Meilei padebesių nereikia. Maisto prekių parduotuvėje, ledo arenoje, telefono pokalbiuose, trumposiose žinutėse ar net TV realybės šou meilė gimsta, dega ir miršta. Tokia jau ta, gal kiek ir nostalgiška istorija, visai neseniai surežisuota Oskaro Koršunovo ir dar kartą atgimusi OKT studijoje. Liučės meilė nėra karikatūra. Tai paprasta milijonų žmonių tikrovė. Scenoje, tiksliau, visai šalia mūsų, nes esame susodinti palei studijos sienas, o veiksmas vyksta visoje erdvėje, – jauni režisieriaus auklėtiniai Taura Kvietinskaitė, Lukas Malinauskas, Gailė Butvilaitė, Karolis Vilkas, Aidas Jurgaitis, Žygimantė Jakštaitė, Artiomas Rybakovas ir Kamilė Petruškevičiūtė. 

Istorija pasakojama kinematografiniais epizodais: kartais atrodo, kad esi skirtingų scenografijos elementų ir butaforijos prikrautoje filmavimo aikštelėje (scenografė  Irina Komisarova), kur aktorius persekioja operatoriai, kartais patenki į realybės šou, nes „žvaigždės“ bėga į „išpažinčių kambarį“, kur vienas po kito vidinį pasaulį atveria prieš kamerą. O kartais jie pasislepia už didžiulio ekrano ir mes iš tolo stebime erotiškai linguojančius aktorių šešėlius. Jie kartu žaismingai, drąsiai ir kūrybiškai pasakoja jautrią ir tikrą, gal net tame pačiame „Akropolyje“ ir įvykusią istoriją.

D. Matvejev nuotr.

Spektaklio finale dar kartą suskamba muzikiniu leitmotyvu tapęs „Timid Kooky“ perdainuotas, tuos pačius 2003-iuosius menantis, popdievaitės Britney Spears hitas „Toxic“. Patirtys yra brangiausia, ką turime, todėl meilės mums tikrai niekada nebus per daug. Juk žodžių iš dainos, kaip ir patirčių iš gyvenimo, – neišmesi.

Rekomenduojama: jaučiantiems nostalgiją „Nokia 3310“ laikams.

Nerekomenduojama: pseudointelektualams.

„Imigranta non grata“

OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius)
;

Repertuarą sekite www.okt.lt [6].

Lotyniškąjį persona non grata (liet. nepageidaujamas asmuo) pakeitęs kiek ironišku, imigrantus išskiriančiu imigranta non grata, režisierius Paulius Ignatavičius kartu su teatro studija „Theaomai“, P. Ignatavičiaus teatru „Teatras π“ ir OKT / Vilniaus miesto teatru surėmė kūrybines ambicijas ir pristatė premjerą pagal Reinerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“ bei kūrėjų lietuvišką patirtį. Bent jau taip spektaklį pristato režisierius.

Nedaugžodžiaujant istorija paprasta kaip dukart du: ramų provincijos gyvenimą sudrumsčia svetimšalis, norintis ne tik atimti darbą iš kasdienybėje plūduriuojančių miestiečių, bet ir savo privalumais patraukti užguitų moterų dėmesį. Šįkart spektaklyje „Imigranta non grata“ graiką Jorgą vaidinantis aktorius Tadas Gryn stoja akistaton su miestelio bendruomene, kurią vaidina aktoriai Arnoldas Augustaitis, Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas, Aidas Matutis, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiūtė, Ieva Savickaitė.

D. Matvejev nuotr.

Retai tenka vienoje scenoje stebėti kiek eklektiškus, skirtingų kartų, mokyklų ir patirčių aktorius. Mintyse taip pat iš karto praskrieja prieš kelerius metus matyti spektakliai „Europiečiai“ (rež. P. Ignatavičius), „Žalia pievelė“ (rež. J. Tertelis) ar „Dreamland“ (rež. M. Jančiauskas) – taigi apie imigraciją šiandienio lietuviško dramos teatro scenoje kalbėta ne kartą.

Sako, spektakliai būna dvejopi – aktualūs arba apie aktualijas. Spektaklyje „Imigranta non grata“ reprezentuojama ne viena socialinė aktualija: homofobija, apsimestinis religingumas, rasizmas, alkoholizmas, smurtas. Jautiesi lyg vidutinės kokybės holivudiniame filme, kai, praėjus penkioms minutėms nuo filmo pradžios, jau gali nuspėti, kuo baigsis istorija. P. Ignatavičius nekuria aukštojo meno, nebėga nuo primityvo. Tačiau, apsišarvavus spalvingomis personažų kaukėmis, socialiniais stereotipais, muzikiniais numeriais ir rokenroliška energija (muzika – „Church on Wheels”), dingsta turinys. Atrodo, ambicingai norėta pasakyti tiek daug, bet, pagrūmojus kumščiu ir išsisklaidžius dūmų sienai, taip ir neišdrįsta prabilti. 

Rekomenduojama: nemėgstantiems tradicinio teatro.

Nerekomenduojama: netikintiems žiniasklaida ir antraštėmis.

„Fikcijos“

Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius);

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt [7].

Dažnai pirmas bandymas nebūna paskutinis. Praeitą sezoną spektakliu „Šveikas“ Jaunimo teatre debiutavęs Adomas Juška kovo pradžioje pakvietė į premjerą pagal vieno intelektualiausių XX a. rašytojų Jorge'o Luiso Borgeso (1899–1986) kūrybą. „Fikcijos“ – tai ne tik rašytojo apsakymų rinkinio pavadinimas, taip režisierius pavadino ir antrąjį savo spektaklį.

„Idealiu požiūriu viskas yra ir fantastika, ir realybė. O galbūt tai vienas ir tas pats“, – yra pasakęs argentinietis rašytojas. Jo filosofiškuose ir mįslinguose apsakymuose meistriškai trinamos ribos tarp istorinio pasakojimo, mito ir literatūrinių siužetų. Čia fikcija ir realybė konstruoja bendrą būties ir nebūties, mistinį pasaulio labirintą. A.Juška spektaklyje remiasi J. L. Borgeso idėjomis, ne konkrečiomis istorijomis. Tad nenuostabu, kad tyloje prasidėjęs spektaklis pamažu įsisuka į simbolių ir metaforų sūkurį.

L. Vansevičienės nuotr.

Knygas tvarkantis Arūno Sakalausko bibliotekininkas ir ansambliškai pritariantys, kartais dėmesį perimantys, kartais asistuojantys scenos kolegos Andrius Bialobžeskis, Motiejus Ivanauskas ir Aleksas Kazanavičius laviruoja tarp sceninės ir literatūrinės, t.y. knygos ar apsakymo, realybės. Spektaklis preciziškai mistiškas ir siurrealus, kartais nesusekamas ir nepažinus. Kūrybiškai išnaudota ir mažutė „Salės 99“ erdvė: ant scenos susodinti žiūrovai, o įprastai jiems skirta vieta užleista aktoriams, kurie kartais nusikelia ir į įprastai technikų naudojamą stiklu dengtą kambarėlį, tad istorija pasakojama iš kelių veiksmo vietos taškų.

Pamatinis spektaklio konstruktas – turtinga dramaturgija drauge su vos ne kiekviename tekste pristatant jaunąjį režisierių minima mokytojo Eimunto Nekrošiaus pavarde akivaizdžiai daro milžinišką paslaugą spektakliui, tiksliau, režisieriui. Pasivadinęs ir scenografu, ir spektaklio inscenizacijos autoriumi bei režisieriumi, A.Juška manipuliuoja sentimentalumu įvairiapusiam talentui, bet kartu puikiai dangstosi aktorių, mokytojo ir dramaturgo meistryste. O ar ne smagiau spektaklyje būtų atpažinti ne E.Nekrošiaus pėdsakus ir teatrinius triukus, J. L. Borgeso literatūrišką filosofiją, bet ir susipažinti su jaunu režisieriumi? Kodėl taip baisu būti savimi?

Rekomenduojama: J. L. Borgeso kūrybos gerbėjams.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems mistikos ir metaforų.