Apleistoje erdvėje kūriniai suskambėjo

Netradiciniai ne tik eksponatai, pavadinimas – "T.V. Vol.2: Paminklai/Monuments", bet ir parodos erdvė: T.Vosyliaus derviniai porai mėnesių apsigyveno apleistame pastate be elektros, lentomis užkaltais langais. Menininko nuomone, tai tik padeda išryškinti paminklus, sustiprinti emociją: derviniai užkelti ant primityvių medinių postamentų, apšviesti nešiojamais prožektoriais, vienas kitas ilgesingai pro lango lentų plyšelius žvelgia į lauką. Kai kurie paminklai, anot T.Vosyliaus, nesuskambėjo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, savo esybę, tekstus ir potekstes atskleidė tik čia, pastate vaiduoklyje.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kaip tėčiui vaikai, taip ir menininkui turėtų būti mylimi visi jo darbai. Vis dėlto T.Vosyliaus mėgstamiausias yra "Skaitytojas". Beje, "Skaitytojas" jis galbūt tik šią, pokalbio akimirką, nes kaip tikina autorius, kiekvienam darbui jis turi po penkis šešis pavadinimus. Tačiau nė vienas parodoje nėra nurodytas, žiūrovams palikta teisė patiems jį sugalvoti.

"Šie veikėjai – viena įdomiausių mano temų, gimusi iš pomėgio stebėti žmones, jų būsenas, emocijas perteikti per formas. Nesakau, kad visi, bet kai kurie išties pavykę. Prie jų galima daug filosofuoti. Visi jie turi savo istorijas, – sakė parodos autorius. – Ir nebūtinai yra tai, ką matote. Kai kurie paminklai turi kelis veidus, kelerias poras akių – nelygu, iš kurio kampo pažiūrėsi. Parodą verta aplankyti kelis kartus: skirtingu paros metu, kartą išlipus iš lovos kaire, o kitąkart dešine koja – ir kaskart įžvelgsi vis kitą prasmę."

Dirbdamas su derva nekaifuoja

Dervą T.Vosylius atrado besirengdamas vienai parodai, kurios pagrindinė idėja buvo parodyti skirtingas menininkų naudojamas kūrybos medžiagas. Iš pradžių neprisiekė amžinos draugystės su ja, ne kartą ketino ir iš viso atsisakyti, bet ši medžiaga jo nepaleidžia.

"Kartais medžiaga į kūrybą ateina netyčia. Derva emocijai perteikti yra labai gera priemonė, pirmiausia dėl spalvos. Balta per daug tyra, net šventa, joje viskas matosi, baltoje nieko nepaslėpsi. O juodoje glūdi visos spalvos, ji turi daug emocijų. Dervos žvilgėjimas dar prideda prabangos", – pasakojo menininkas.

Pasirodo, kartais neužtenka juodos spalvos elegancijos, kūrybos procese derviniai neretai ką nors pasiskolina iš aplinkos: seną kibiriuką ar net autoriaus sportbačius.

"Kartą esu daręs įvairių darbų parodą, tai išgirdau nuomonę, kad čia – ne vieno autoriaus darbai. Labai mėgstu metalą. Patinka ir derva, bet nėra taip, kad su ja dirbčiau ir kaifuočiau, o betono man labai įdomios galimybės, tai puiki medžiaga kaip pagrindas, būtent betoną naudosiu dabar kuriamam autobusui. Šią naktį dariau paminklą lietuvių kalbai. Jo pagrindas bus iš nerūdijančio plieno, ažūrinis su žodžiais, kuriuose yra raidė Ė. Juk tokią raidę turi lietuvių kalba", – kūrybai naudojamas medžiagas vardijo pašnekovas.

Vis dėlto menininko gyvenime nėra betono, metalo ar dervos etapo, kai kelias savaites ar mėnesius kurtų iš kurios nors vienos medžiagos. "Medžiaga nieko nereiškia, pirmiausia yra idėja, tai, ką noriu padaryti. Man svarbu siluetas, o ne smulkios detalės, bendras tūris, emocija. Bet kuris darbas ilgai žiūrint, atsibosta, o emocija lieka", – sakė T.Vosylius.

Žiūrovas – irgi eksponatas

Paklaustas, kiek darbų eksponuojama parodoje, menininkas šyptelėjo: "žiūrovas irgi eksponatas". Ir suskaičiavo: dvidešimt viena skulptūra viduje ir "Rūpintojėlis", įsitaisęs ant pastato stogo. Ir tik vėliau, rašant tekstą, kirbtelėjo mintis, ką T.Vosylius galėjo turėti mintyje.

Mėgstu pasislėpti minioje, stebėti žmones, sugerti jų emocijas ir jas įvilkti į kokią nors formą.

"Nesėdžiu prie popieriaus lapo susikaupęs, susiraukęs ir bandau ką nors išstenėti. Idėjos gimsta pabendravus su žmonėmis. Be to, mėgstu pasislėpti minioje, stebėti žmones, sugerti jų emocijas ir jas įvilkti į kokią nors formą", – sakė jis prieš pat parodos atidarymą. Ką gali žinoti, gal vienas kitas jos lankytojas taps naujo darbo įkvėpėju.

Dosniai atiduoda duoklę

Tiek menininkas, tiek Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis turi ir daugiau sumanymų dėl pastato vaiduoklio. Jį ketinama atgaivinti, rengti ne tik parodas, bet ir edukacijas.

Ką gali žinoti, gal vienas kitas parodos lankytojas taps naujo darbo įkvėpėju. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Bubiuose kuriantis T.Vosylius dosniai atiduoda duoklę šiam kraštui: aikštę prie seniūnijos puošia paminklinė kolona, skirta atkurtos Lietuvos šimtmečiui, turizmo objektus ženklina originalūs stulpai, riedančius dviračių taku žmones gąsdina šernas, jau tapęs socialinių tinklų žvaigžde. Iš seniūnijos ribų tikrai neišriedės ir šiuo metu kuriamas autobusas, generuojamos idėjos dervos skulptūrų parkui prie upelio.