"Autoportreto" rubrikoje, kalbėdama apie kūrinį "Moteris leopardas", D.Kairevičiūtė per dualų motyvą atskleidžia vienovės prasmę ir grožį, apie kuriuos savo užimtomis dienomis dauguma iš mūsų nepagalvojame. Mus pristabdžiusiu karantino laikotarpiu galbūt atrasime daugiau laiko prisiminti savo ryšius su mus supančia aplinka, įkvėpimą atradę kūrinyje "Moteris leopardas".

– Ar, pasirinkus į klasikinius autoportreto žanro rėmus netelpantį darbą, kalbėti apie save yra lengviau, paprasčiau?

– Nei sunkiau, nei paprasčiau. Ar dailininkas kuria savo atvaizdą, ar, pavyzdžiui, peizažą, vis tiek tai yra autoportretas. Visa kūryba yra menininko saviraiška.

– Ar tai nėra atsiskyrimas / atsiribojimas nuo kasdienės savęs ir tapimas (kūrinio) personažu?

– Neįmanoma atsiriboti nuo savęs. Visos kūrybos formos, net jei iš pirmo žvilgsnio jos pasirodo nutolusios nuo paties dailininko, yra jo dalis.

– Menininkas yra tarsi chameleonas, gebantis nuolat keistis, atsižvelgdamas į tai, kaip kinta jo kūrybos temos, pasirinktos raiškos priemonės?

– Gyvenimo tėkmėje keičiamės mes visi, o temos, raiškos priemonės  suteikia tam galimybę.

– Apskritai, daugelis iš mūsų esame linkę skirtingose socialinėse aplinkose atlikti tam tikrus vaidmenis, todėl autentiškumas, buvimas savimi yra labai santykinis. Ar sutinkate?

– Manau, kad šiuos vaidmenis susikuriame patys. Žmogus yra daugiabriaunis ir tai nereiškia, kad jis yra neautentiškas. Kiekviena patirtis ir gyvenimo momentas yra autentiški. Net nebūdamas savimi vis dėlto esi tu, o ne kas kitas. Nebuvimas savimi labiau yra psichologinė žmogaus būsena, kuri irgi yra jo dalis.

– Įdomu, ar dailininkas keičiasi vykstant kūrinio kūrimo procesui?

– Dailininkas sukuria kūrinį, taip išreikšdamas savo idėją. Jei jis ir keičiasi, tai tiek pat, kiek ir visose kitose situacijose. Manau, pokyčiai žmoguje vyksta gana lėtai ir, tik atsisukęs atgal, jis gali pamatyti, kad kažkas pasikeitė.

Daiva Kairevičiūtė. Autoportretas – Moteris leopardas. 2020. Grafika

– Ar esate linkusi dažnai laiką sukti atgal? Ar mėgaujatės dabartimi? O gal bandote nuspėti ateitį?

– Nesukinėju laiko. Prisimenu kažkada patirtas būsenas, tačiau gyvenu dabartyje.

– Sugrįžkime prie kūrinio "Moteris leopardas", kurio kompoziciją sudaro dvi figūros – moters ir leopardo, kurias supa tuščias, švarus, šviesus fonas. Ar šia kompozicija išreiškiate dualumą?

– Dualumas yra šio kūrinio idėja. Jie tarsi du, bet kartu – ir viena. Moteris leopardas, leopardas moteris.

– Vaizduojami personažai, sykiu, kuria naratyvą apie žmogaus ir gyvūno ryšį. Kaip manote, ar šiandien savo ryšį su gyvūnais, gamta esame susilpninę, o gal net – praradę?

– Neįmanoma prarasti ryšio, kol vaikštome šia žeme. Mes taip pat esame gyvūnai, tik mums duotas pasirinkimas, galimybės ir suvokimo dovana.

– Ar išnaudojame visas mums duotas dovanas, galimybes? Ir ar jomis naudodamiesi kartais neperžengiame ribų?

– Visaip atsitinka. Kartais negalime išnaudoti jokių galimybių, nes joms nėra sąlygų.

– Vaizduodama moterį, akcentuojate jos rankas, kurios yra kiek pailgintos, plaštakos – šiek tiek didesnės nei įprasta. Ar tai tik žaidimas su perspektyva?

– Neįprasti dalykai kūriniuose pabrėžia menininko idėją, o jų reikšmę kiekvienas iššifruoja skirtingai.

– Be to, ant moters rankų – oranžinės spalvos išaugos. Ar jos simbolizuoja virsmą iš žmogaus į gyvūną, iš gyvūno į žmogų?

– Taip, virsmą.

– Leopardą vaizduojate laibą, skvarbiu, įdėmiu žvilgsniu stebintį kūrinio žiūrovą. Jis ramus, nekeliantis grėsmės, galbūt dėl to atrodo, kad yra antrame plane.

– Nors jis ramus ir atsipalaidavęs, tačiau jame slypi galinga gyvuliška jėga, kuri yra jo esmė, ir jai tereikia impulso.

– Ar kurdama darbą "Moteris leopardas" savyje atradote naujų bruožų?

– Neieškojau jų. Jie tiesiog yra ir štai tokia forma pasirodė paveiksle.