Nuo savo namų iki Lampėdžio ežero einu įprastu keliu. Žingsniuoju siaura gatvele ir, pasilabinus su keliais labai maloniais kaimynais, atsiduriu miškelyje. O ten driekiasi takelis, iš kurio išsukus, dar siauresniu keliuku palei pat tvorą išnyru tiesiai prie Lampėdžių karjero. Mane pasitinka siūbuojantys medžiai ir dideli vėjo gūsiai. Vėjas kaip pašėlęs, skverbiasi pro medžius ir lapų viršūnes. Rudeninė vėtra žeria smėlį tiesiai į akis.