„Po pirmos chemoterapijos gulėjau kaip gyvas lavonas, man jau maišėsi žemė su dangum, atsimenu, buvo beprotiški skausmai, aš net nemoku paaiškinti, ką jaučiau, bet man atrodė, kad aš visą laiką guliu ir vartausi, atrodė, tarsi kitam pasaulyje būčiau... O vyras Liudas pasakojo, kad visą laiką pragulėjau nejudėdama, todėl vis pažiūrėdavo, ar aš kvėpuoju...“, – sako 36-erių sporto trenerė, nuomonės formuotoja Indrė Burlinskaitė-Vaisieta.