Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė. Atsiradusi nuo žodžio – kūtavoti, tai yra saugoti, globoti), gaminama iš grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš grūdų, pupų, žirnių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuvi