Atrodytų, kad natų leidyba yra aktuali tik specifiškai siauram būriui muzikos profesionalų – kompozitoriams ir atlikėjams. Išleistos natos autoriams praverčia jų kūrybos sklaidai ir potencialiai augsiančiam susidomėjimui, o atlikėjai, užuot šifravę rankraščius, mėgaujasi grodami iš tvarkingų, estetiškų leidinių. Bet iš tiesų natos perveria visus kompozicinės muzikos ekosistemos sluoksnius, atsidurdamos klasėse, auditorijose, repeticijų kambariuose, privačiose svetainėse, įrašų studijose, koncertinėse scenose ar bažnyčiose, suteikdamos atskaitos tašką muzikos įvykiams ir praktikoms.