Ačiū buvusiai ministrei M. Navickienei – ji prašalino tas tamsumas, už kurių slepiasi mūsų politikierių moralinės fizionomijos. Juk skristi į Dubajų brangiai atostogauti privačiu lėktuvu ir dar nemokamai – gi tai mūsų skudurinės aukštuomenės gėrio viršūnė. Pensininkus prižiūrinčios visokių reikalų ministerijos vadovei – tiesiog privalus ritualas, turintis rodyti plebėjams pavyzdį, kaip reikia gyventi. O gyventi reikia plačiai – asmeninį skrandį praskalaujant ne „Alita“, o bent jau „Philipponnat Clos de Goisses Champagne“. Nevartosi gi bet ko, jei gyveni paskutinį kartą.