Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos imperializmą su lozungu „mes žinome geriausiai“. Prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio niekada nekamavo kuklumas, tikėjo, kad pokalbiais su Vladimiru Putinu gali užkirsti kelią plataus masto karui. Net ir klausydamas įžūlių melų, Prancūzijos vadovas vis dar puoselėjo diplomatinio sprendimo viltis ir 2022-ųjų vasarą perspėjo, kad Rusija neturėtų būti žeminama: pasak jo, Prancūzijos vaidmuo – tarpininkauti.

„Nė negalvokite apie tai“ yra sėkmingo atgrasymo žinutė. Įvairiausios atakos gali būti įmanomos, tačiau esant tikrumui dėl baudžiamojo atsako jos tampa nepatrauklios. Žvelgiant iš Latvijos sostinės Rygos, kur dalyvavau saugumo konferencijoje, tai neveikia. Mes Britanijoje taip pat turėtume nerimauti.

Vladimiras Putinas į valdžią iškilo per masines žudynes (daugiabučių sprogdinimai) ir karą (Čečėnija). Jo režimas reguliariai žudo konkurentus, kritikus ir bėglius tiek šalyje, tiek užsienyje. Vis dėlto Jevgenijaus Prigožino, kurio privatus lėktuvas praėjusią savaitę sudužo, nužudymas yra kitoks. Kitaip nei kitos aukos, privačios karinės bendrovės „Wagner“ įkūrėjas nebuvo nei praeities veikėjas, nei apsimetėlis. Jis buvo tipiškas insaideris, atspindėjęs šiuolaikinę Rusijos verslo, valdžios, propagandos ir banditiškumo sintezę.