Bet svarbiausias klausimas nesprendžiamas. Kad konkuruoti su panašaus lygio pasaulio universitetais, turime pritraukti pačius geriausius protus, kurie norėtų dirbti Lietuvoje. Nebūtinai tie protai visose mums svarbiose srityse priklauso lietuvių tautai. Tik perėję prie dėstymo ir mokslinių aptarimų anglų kalba, tik visiškai panaikinę reikalavimus mokslininkams bei dėstytojams žinoti lietuvių kalbą, galime tikėtis dalyvauti konkurencijoje už protus, sukursime geras sąlygas mūsų absolventams konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje, pastatysime ant kojų Lietuvos ūkį. Aišku, kad lietuvių kalba turi būti dėstoma lietuviškai. Ir to visiškai pakanka kalbos išsaugojimui. Ieškoti pirmiausia lietuvių, kokie blogi specialistai jie bebūtų, yra naudinga mums kiekvienam asmeniškai (įskaitant ir gerbiamą A. Lašą), bet kenkia mūsų bendram reikalui. Esu verslininkas. Puikiai žinau, kokios kvalifikacijos darbo jėgą išleidžia Vilniaus ir kiti Lietuvos universitetai. Su tokiais kadrais konkuruoti pasaulyje galime tik darbo jėgos pigumu. Bet darbo jėgai neišeina toliau likti tokia pigia. Kainos Lietuvoje pasidarė pernelyg aukštos. Todėl darbo jėga tyliai pasitraukia į Vakarus. Vienintelė išeitis - konkuruoti darbo jėgos kvalifikacija. Tam reikia naujų talentų ir daug. Pažįstu Kirvelį asmeniškai. Jis yra labai gabus ir pasiaukojantis dėstytojas. Bet jo vieno tikrai yra mažoka, kad klestėtų Lietuvos ūkis. Todėl priimkime darban mokslininkus ir dėstytojus, kurie gali ir nori dirbti Lietuvoje, net jei jie nežino lietuvių kalbos. Paruoškime tokius kadrus, su kuriais mūsų verslas galėtų nors pabandyti konkuruoti pasaulyje kokybe, o ne kainomis. Jei bijote, kad universitetų pervedimas prie anglų kalbos pakenks lietuvių kultūrai, tai nusipirkite didelį paminklinį akmenį. Parašykite: _Anksčiau čia gyveno šauni lietuvių tauta. Bet kol dr. Jonas Ramanauskas ir dar kelios karingos vaidilutės saugojome lietuvių kultūrą, visi lietuviai išsivažinėjo. Praeivi, nepamiršk, kad nėra kultūros be tautos._