Begalinė aplinkos įvairovė formuoja mūsų suvokimą apie madą, vartotojiškumą, drabužių, aksesuarų poreikius. Kai gyvename nuolat bėgdami, kai nuolat supa miesto šurmulys, vis daugiau dėmesio skiriame patogiai, funkcionaliai aprangai, leidžiančiai pasiekti savo geriausią potencialą ir produktyvumą (kaip mėlyni džinsai, su kuriais jaučiamės gerai ir eidami į miestą, ir važiuodami pas gimines į kaimą). Tačiau, vos prireikia išeiti į žmones, pradedame panikuoti, kad nėra ką apsirengti, nors spintose daugybė puikių apdarų. Kurgi šios problemos paslaptis? Ar tai susiję su netinkamais sprendimais įsigyjant drabužių, renkantis juos tik pagal estetinę išvaizdą? Dainininkė Céline Dion, pavyzdžiui, mano, kad būtent estetika yra svarbiausia: „Aš aviu batus, batai neavi manęs.“ Nors tinkamas batų dydis vis dėlto yra svarbiausias jų dėvimumo rodiklis, aprangos grožio ir patogumo santykis  reikalauja mūsų dėmesio dažniau, nei atrodo.

Nuo patogumo iki skausmingo ekstremalumo

Žaviuosi Antikos laikotarpiu (apie 600–400 m. pr. m. e. susiformavusia praktika – anuomet grožis buvo itin susijęs su funkcionalumu. Tokia grožio samprata buvo struktūrizuota ir paprasta, skatinanti gaminti tik tokias prekes, kurios atitiko tuo metu vyravusią pasaulėžiūrą. Jei drabužis nepraktiškas – jo niekas nedėvės, tai kurgi tas grožis? Pavyzdžiui, ilgi ir vešlūs plaukai buvo laikomi gražiais, nes saugojo nuo kaitrios saulės. Šis principas atsispindėjo ir graikų architektūroje, mene, kur kiekvienas elementas turėjo ne tik estetinę, bet ir aiškią praktinę funkciją.

Bėgant metams ir keičiantis kultūroms, grožio sąvoka ir jos supratimas kito. Mados industrijos srityje grožio suvokimo standartams itin didelę įtaką padarė luomų ir klasių atskirtis. Aukštesniųjų klasių atstovai dažnai dėvėjo drabužius, kurie buvo mažiau praktiški, tačiau labiau įmantrūs ir dekoratyvūs. Šie drabužiai nebuvo skirti kasdieniam darbui ar patogumui, veikiau simbolizavo statusą, turtą ir socialinę padėtį. Kuo aukštesnė buvo žmogaus klasė ar statusas, tuo puošnesni, įmantriau dekoruoti ir mažiau patogūs buvo jo drabužiai. Batų muziejaus „Bata“ Kanadoje direktorė Elizabeth Semmelhack sakė: „Vienas geriausių būdų pabrėžti statusą – drabužio nepraktiškumas. Taip buvo demonstruojamos socialinės privilegijos: tai, kad nereikia dirbti laukuose ar toli vaikščioti.“ Renesanso laikotarpiu buvo svarbu, kad drabužis būtų kuo nepraktiškesnis, o tai, kuo puošėsi aukštuomenė, buvo laikoma grožio etalonu. Šio laikotarpio portretuose galima matyti moteris  itin sudėtingomis šukuosenomis, sunkiomis, dekoruotomis suknelėmis ir aksesuarais, demonstruojančiais jų šeimų turtą ir statusą (karalienės Elžbietos I su armada antrajame plane portretas). Drabužiai buvo ne tik nepatogūs, bet ir sveikatai kenksmingi – pavyzdžiui, korsetai suveržiami taip stipriai, kad moterys nuolat alpdavo. Bateliai chopine, kurių aukštis dažnai siekdavo iki 50 cm ar daugiau, buvo ne tik nepatogūs avėti, bet ir reikalavo tarnų pagalbos vaikštant, todėl puikiai tiko turtui ir socialiniam statusui demonstruoti, o galimi griuvimai ir sąnarių traumos buvo traktuojami kaip neišvengiama rizika.

Drabužiai buvo ne tik nepatogūs, bet ir sveikatai kenksmingi – pavyzdžiui, korsetai suveržiami taip stipriai, kad moterys nuolat alpdavo. Scanpix nuotr.

Kita vertus, kančios dėl grožio standartų būdingos ne tik europietiškai mąstysenai. Birmos ir Tailando gentyse tebegyvuoja sena tradicija moterims ilginti kaklus. Išrinktosios nuo vaikystės kaklus puošė metaliniais žiedais, kurie laikyti aukščiausia grožio išraiška. Kiekvienais metais žiedų dedama vis daugiau ir kaklas ištįsta iki 20 cm ilgio (ar daugiau). Nusiimti šias grožybes itin pavojinga, nes nuo jų nešiojimo kaklas tampa trapus, ištįsę slanksteliai nebepajėgia nulaikyti galvos ir dėl menkiausio judesio ji tiesiog nulūžta.

Šiandienos pasaulyje tokių ekstremalių grožio aukų lyg ir nebėra, labiau paplitęs menkas diskomfortas (per mažas dydis, veržianti guma, spaudžiantys batai). Taigi kas lėmė komfortiškų drabužių atsiradimą ir tolesnius pokyčius mados kelionėje nuo grožio prie funkcionalumo?

Dar 1851 m. pradėta pašaipiai juokauti apie absurdišką moterų garderobą, apie moterų pasirinkimą aukotis ir kentėti dėl mados. Grožio tendencijų stebėjimas leido joms išlikti savo socialiniame rate ir neišsiskirti iš to meto konservatyvios visuomenės. Tačiau tais pačiais metais prasideda ir įvairūs eksperimentai – pavyzdžiui, su turkiško tipo kelnėmis, vadinamomis pantalonais  (nuo juosmens plačios kelnės, siaurėjančios ties kulkšnimis) ir kiek patrumpintu sijonu. Naujoji mada, vadinta Bloomer kostiumu (ją populiarinusios aktyvios žurnalistės, feministės Amelijos Jenks Bloomer dėka), ilgam neįsitvirtino – tiek kelnės, tiek kiti komfortiškesni aprangos pasirinkimai liko tik keistuolių ir nepritapėlių garderobe. Tačiau netrukus iššūkį moteriškų drabužių tradicijai metė naujos technologijos – visų pirma dviratis. Minti jo ratus dėvint madingą ilgą sijoną ir daugybę pasijonių buvo itin sudėtinga, todėl reikėjo arba įsigyti naujo tipo aprangą (paprastą siauresnį sijoną ar plačkelnes), arba atsisakyti malonumo važiuoti dviračiu. Kadangi dviratis suteikė moterims žymiai daugiau judėjimo laisvės, kurios atsisakyti jos neketino, visuomenei teko susitaikyti su naujoviškomis moteriškų drabužių madomis.

Didžiausią revoliucinį pokytį moteriškų drabužių srityje funkcionalumo link įvykdė Coco Chanel, XX a. pradžioje  išlaisvinusi moteris iš korsetų ir paskatinusi dėvėti kelnes.  1920-aisiais Coco Chanel pristatė moterims patogių, tačiau elegantiškų drabužių linijų ir medžiagų (trikotažą, vilną), pirmoji pateikė moteriškas kelnes kaip mados elementą. Jūrinės kelnės (pranc. marinière) buvo tiesios, platėjančios nuo klubų, iš patogaus audinio ir suteikė moterims judėjimo laisvę, kurios nebuvo dėvint korsetus ir krinolinus. Revoliucinis Coco Chanel požiūris sujungė funkcionalumą su estetika – tai leido sukurti moterims patogių ir elegantiškų drabužių, kurie puikiai tiko tiek dienai, tiek, parinkus tinkamus aksesuarus, vakarui ar net pobūviui.

Scanpix nuotr.

Funkcionalumas ir aukštoji mada

Mūsų dienomis funkcionalumo svarbą supranta visi drabužių dizaineriai ir gamintojai. Italų dizainerė Miuccia Prada savo kūrybos prioritetu laiko funkciją, o ne aistrą madai. Ji sukūrė labai išpopuliarėjusias nailonines maišo tipo rankines ir kuprines, į kurias ne tik galima nemažai sutalpinti, tačiau ir nesijaudinti dėl neprognozuojamo oro ir galimų kritulių padarinių.

Žymus dizaineris Marcas Jacobsas, garsėjantis funkcionaliais ir praktiškais dizaino sprendimais, siekia kurti drabužius, kurie ne tik gražiai atrodo, bet ir patogūs dėvėti. Dar 1993 m. sukurtoje „Grunge collection for Perry Ellis“ buvo pabrėžiamas vintažinių drabužių žavesys, o kolekcija primena dabartines mados tendencijas derinti drabužius sluoksniuojant ar naudojant gėrybes iš antrųjų rankų, taip sukuriant vis naują, unikalią aprangą (sijonai, suknelės, kelnės, šortai, sportiniai marškinėliai ir švarkeliai – viskas derinama tarpusavyje ir vadinama stiliumi „dėvėk visus sluoksnius kartu“). Tai teikia vilčių, kad grožis madoje nebūtinai turi būti atskirtas nuo praktiškumo, ir rodo, kad, derindamas  drabužius tarpusavyje, gali atrasti labai patogią ir madingą aprangą. Naujesnis M. Jacobso kūrinys, kuris taip pat demonstruoja šį praktiškumo ir grožio derinį, – jo 2022 m. pavasario–vasaros kolekcija, pasižyminti ryškiomis spalvomis, laisvais siluetais ir funkcionaliais drabužiais, atspindinčiais šiuolaikinio greito gyvenimo būdo poreikius. Kolekcijoje galima rasti įvairių kombinezonų, plataus kirpimo kelnių, patogių sportinių švarkų ir suknelių su kišenėmis, kurios turi ne tik estetinį, bet ir praktinį pranašumą. Be to, kolekcija išsiskiria medžiagų tvarumu, nes dauguma drabužių pagaminti iš perdirbtų medžiagų arba organinės medvilnės.

Didžiosios Britanijos mados kūrėja, tvaraus dizaino žvaigždė Stella McCartney taip pat skatina mados tvarumą ir praktiškumą. Jos drabužiai kuriami iš ekologiškų medžiagų (poliuretano ir perdirbtų plastikų veganiškos odos, ekologiškai auginamos medvilnės, „Tencel“ pluošto iš eukalipto medienos, celiuliozės), todėl yra ne tik stilingi, bet ir patvarūs. Kūrėjos garsioji „Fabella“ rankinė puikiai įkūnija eleganciją, prabangą, bet kartu yra labai funkcionali – puikiai priderinama, patvari ir prie daugelio drabužių tinkanti detalė. „Gabriella“ kombinezonas pasižymi elegantišku ir moderniu dizainu, tinkančiu tiek oficialiems renginiams, tiek dėvėti kasdien. „Mada neturi būti vienkartinė, ji turi tarnauti ilgai ir būti patogi“, – sakė S. McCartney. 

Mada neturi būti vienkartinė, ji turi tarnauti ilgai ir būti patogi.

 

Mada kaip iššūkis

Nepaisant siekio praktiškumą ir grožį vertinti tolygiai, aukštoji mada turi ir estetikos dominavimo pavyzdžių. Jų be galo daug, norisi paminėti kelis ryškiausius.

Korėjoje gimęs, Londone gyvenantis dizaineris Robertas Wunas pasižymi futuristiniu ir avangardiniu stiliumi. Jo drabužiai dažnai primena skulptūras ar meno kūrinius, o ne kasdienį drabužį. Kolekcijose galima pastebėti itin struktūruotų siluetų ir neįprastų formų, kurios suteikia drabužiams unikalų ir dramatišką vaizdą. Pavyzdžiui, „Armour“ kolekcija tyrinėja apsaugos ir pažeidžiamumo temas, drabužiai čia virsta šarvo metafora, minkšti audiniai derinami su kietais, šarvus primenančiais elementais. Kita žymi kolekcija „Exponential“ nagrinėja technologijų įtaką madai ir žmogaus gyvenimui, pasižymi geometrinėmis linijomis ir struktūromis, primenančiomis technologinius artefaktus.

Nyderlandų dizainerė Iris van Herpen kuria drabužius, kurie panašesni į meno kūrinius nei  skirti dėvėti. Naudodama 3D spausdinimą ir lazerinį pjaustymą, ji savo kūryboje išgauna sudėtingų tekstūrų ir neįprastų formų, sukuriančių unikalią estetiką. Pavyzdžiui, kolekcijoje „Hypnosis“ naudoja optines iliuzijas ir sudėtingas tekstūras tyrinėdama sąmonės ir suvokimo temas. Kolekcija „Sensory Seas“ tyrinėja jūros gyvybės formas ir struktūras, permatomais audiniais ir organiškomis formomis kuria dinamiško judesio vaizdinius.

Mados namų „Comme des Garçons“ vadovės Rei Kawakubo kūryboje neabejotinai dominuoja estetiniai sprendimai. Ji garsėja savo netradiciniu požiūriu į madą, dažnai griaunančiu konvencijas ir tyrinėjančiu tapatybės, lyties ir grožio sampratas. Pavyzdžiui, 2021 m. rudens–žiemos kolekcijoje „Landscape of Shadows“ R. Kawakubo naudoja daug juodos spalvos ir žaismingų siluetų, sukuriančių dramatizmo, skulptūriškumo efektą. Kolekcijoje gausybė tekstūrų ir formų iškraipo, deformuoja kūno kontūrus. Šie drabužiai, kaip ir daugelis jos kūrinių, neskirti dėvėti kasdien ir nepatogūs, veikiau atspindi konceptualią mados idėją.

Tai tik keli įdomiausi pavyzdžiai iš gausybės konceptualią madą kuriančių dizainerių kolekcijų. Dėvėti tokius drabužius neįprasta, bet juk taip gražu ir prasminga.

Taigi grožis ar praktiškumas?

Dabar, kai klasinė atskirtis beveik išnyko, grožio ir praktiškumo derinys mados industrijos pasaulyje įgavo naujų spalvų ir formų. Atsižvelgiant į garsių mados namų atstovų mintis, galima teigti, kad gražu – vadinasi, praktiška, ir kuo toliau, tuo labiau tai vertina vartotojai. Mados entuziastai ir profesionalai visuomet noriai žvalgysis į  R. Wuno, I. van Herpen, R. Kawakubo ir kitų dizainerių kuriamus ekstremalaus dizaino drabužius, bet taip ir turi būti (tik ne per daug).  Elaine Scarry knygoje „Kūrybingas grožis“ pabrėžia, kad grožis turi transformacinį poveikį, skatinantį žmones siekti harmonijos ir pusiausvyros savo gyvenime. Kai drabužis funkcionalus, jis natūraliai tampa gražus, nes atitinka mūsų kasdienius poreikius ir teikia komforto.

Tačiau, kadangi savo spintoje vis tiek randu daugiau gražių, bet nenešiojamų drabužių nei praktiškų, manau, kad mes, vartotojai, vis dar renkamės grožį, o ne praktiškumą. Mūsų nuomonę formuoja išorinė aplinka (reklamos, filmai, muzika, nuomonės formuotojai). Tikiu, kad, gaunant šitiek daug informacijos kiekvieną dieną, kyla sunkumų pažinti save ir rasti, kas mums ne tik patinka, bet ir tinka fizionomiškai (turiu omenyje sezoninę spalvų analizę, kuri padeda suprasti savo fizionomines savybes, pagal kurias galima sužinoti tinkamas drabužių spalvas, tekstūras). Šis terminas sulaukia vis didesnio susidomėjimo (pavyzdžiui, misi programėlė padeda atlikti individualią sezoninę spalvų analizę ir sėkmingai rekomenduoja mums tinkančią aprangą), o jo paskirtis gali mums padėti pasiekti ne tik estetinių mados aukštumų, bet ir tokį pat svarbų funkcinį pasitenkinimą.

Šiandien Lietuvoje tekstilės atliekų problema tebėra aktuali. 2022 m. surinkome apie 12 tūkst. t tekstilės atliekų, tačiau tik apie 22 proc. jų buvo perdirbta arba pakartotinai panaudota​​. Taigi perdirbimo rodiklis tebėra žemas, nors ir šiek tiek pakilo, palyginti su ankstesniais metais. Didžioji dalis išmetamų drabužių vis dar keliauja į sąvartynus arba deginama​. Jei pažintume save ir rastume savo charakterį atspindinčių drabužių, gal  tekstilės būtų išmetama mažiau?.. Gražių mados elementų yra daug, kaip ir daug įvairios išvaizdos ir sudėjimo žmonių, todėl ne visi drabužiai tinka visiems. Svarbu suprasti, kad tai, kas tinka, ir tai, kas patinka, ne visada mados kelionėje keliauja kartu.