Pasikeitė grožio samprata

Žmogaus išvaizda visais laikais buvo ir yra labai svarbi. Apranga, stilius iškalbingai pasakoja apie charakterį, gyvenimo būdą, tačiau veidas – tikrasis asmenybės atspindys.

"Didžiausi išdavikai – akys ir lūpos, ne veltui kiekviena moteris joms pagražinti skiria ypatingą dėmesį, – šypsosi psichologė Ingrida Pilkionienė. – Prisižiūrėjusi, pasidažiusi moteris ne tik atrodo patraukli, graži – ji myli save, jaučiasi pakiliau, spinduliuoja pasitikėjimą."

Psichologė pastebi, kad, Lietuvai įsiliejus į ES, grožio samprata, moters poreikis atidžiau puoselėti savo išvaizdą stipriai pasikeitė: anksčiau makiažas dažniausiai buvo daromas tik išskirtinėmis progomis, dabar natūralu kiekvieną rytą pasidailinti tiek stilingoms jaunoms panelėms, tiek vyresnio, net garbaus amžiaus moterims.

Didžiausi išdavikai – akys ir lūpos, ne veltui kiekviena moteris joms pagražinti skiria ypatingą dėmesį.

"Anksčiau 50–60 metų moteris buvo laikoma pagyvenusia, o šiandien tokio amžiaus moteris aktyvi, darbinga, veikli, nestokoja planų ir sumanymų, atranda savyje naujų talentų, mokosi, dalyvauja įvairiuose projektuose, keliauja. Seniau močiutės galvas gaubė skarelėmis, o dabar dėvi džinsus, – pastebi pašnekovė. – Pase įrašytas amžius – ne nuosprendis atsisakyti makiažo. Imkite pavyzdį iš prancūzių, kurios net būdamos 90-ies koketuoja, jų akys paryškintos, blakstienos perbrauktos tušu, lūpos raudonos."

Tiesa, kartais visą gyvenimą kruopščiai savo išvaizdą prižiūrėjusi moteris, sulaukusi vyresnio amžiaus, į viską numoja ranka – gerai kaip yra. Dažna tokio požiūrio priežastis – ne aplaidumas ar tinginystė, o psichologinė būsena: tuščio lizdo sindromas, krizė šeimoje, santykiai su vyru ar jo netektis, menopauzė. Kai akivaizdžiai susiaurėja interesų ratas, moteris užsidaro, vengia bendrauti, neskiria dėmesio savo išvaizdai.

"Šiuo metu vyrauja fizinės, psichologinės ir socialinės gerovės samprata. Pavyzdžiui, jei moteris nepatenkinta savo fizine išvaizda, ji jausis mažiau pasitikinti savimi, gali apriboti savo socialinį gyvenimą", – akcentuoja I.Pilkionienė.

Akivaizdūs rezultatai

"Sunku patikėti, bet mano vyriausiai klientei buvo beveik 100 metų! Prieš šešerius metus ji atėjo pas mane prieš Kalėdas, pasiramsčiuodama lazdele: "Labai noriu būti graži..." Beje, jai jau buvo atliktas permanentinis makiažas, man tereikėjo jį paryškinti", – pasakoja istoriją iš savo praktikos V.K. grožio salone dirbanti ilgalaikio makiažo specialistė Rasa Mickevičienė.

Jos klientės – tiek jaunos merginos, tiek darbingo amžiaus, veiklios moterys, tačiau meistrei įdomiausia dirbti su perkopusiomis 60-metį ir vyresnėmis. "Jaunas žmogus spinduliuoja natūralų grožį, tad, jei nėra kokių konkrečių veido defektų, makiažas atliekamas tik bruožams paryškinti. Dirbdama su brandesnio amžiaus moterimis jaučiu didžiulį pasitenkinimą – matau prasmę", – sako grožio meistrė.

Situacijos būna įvairios ir gana sudėtingos. Pagrindinės problemos – amžiaus, įvairių ligų, gyvenimo būdo padariniai: skaistų raudonį ir taisyklingą formą praradusios lūpos, išbyrėjusios blakstienos, deformuoti, išblukę, vešlumo netekę antakiai ir pan. Ilgalaikiu makiažu visa tai galima ne tik pakoreguoti, bet ir atkurti: suteikti simetriją, apimtį, pakeisti spalvą, vizualiai pakelti voko liniją, užpildyti tarpus tarp išretėjusių blakstienų ir antakių plaukelių, paryškinti kontūrą.

"Rezultatai visada akivaizdūs: veido bruožai tampa išraiškingesni, gyvesni, žvilgsnis skvarbesnis, o naudojamo lūpdažio spalva ryškesnė. Veide atsiranda harmonija. Moteris tarsi nubunda. Kiekvieną kartą, kai tik žvilgteli į savo atvaizdą veidrodyje, ji jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą dėl savo išvaizdos. Tai atsispindi ir savijautoje, emocijose – moters gyvenimo kokybė tampa žymiai geresnė", – džiaugiasi specialistė.

Natūralumo siekis

Dirbti su vyresnio amžiaus klientėmis nelengva, daugeliu atvejų – iššūkis: veido oda labai plona, praradusi elastingumą, suglebusi, situaciją komplikuoja raukšlelės, į paviršių iškilę kapiliarai. Viską lemia meistro profesionalumas: technikos išmanymas, naudojamos priemonės, patirtis, įgūdžiai.

Ilgalaikis, arba permanentinis, makiažas – lyg ir tatuiruočių meno forma. Procedūra atliekama plonu adatos dūriu į atitinkamas zonas įleidžiant specialaus pigmento į patį odos paviršių 0,3–0,8 mm gylyje. Priklausomai nuo odos tipo, jis išsilaiko 1–5 metus.

"Jei oda sausa, lygi, pigmentas laikysis ilgiau, jei riebi – trumpiau. Jauna oda greičiau regeneruojasi, todėl makiažas išlieka trumpiau, o esant vyresnio amžiaus, kai visi gyvybiniai procesai gerokai sulėtėję, suleistas į odą pigmentas gali išlikti iki 3–5 metų", – aiškina R.Mickevičienė.

Geras meistras ne tas, kuris išpiešia klientę neatpažįstamai, o tas, kuris sugeba pakoreguoti veido bruožus taip, kad ji atrodo natūraliai pagražėjusi.

Nors yra ne viena permanentinio makiažo atlikimo technika, kiekvienas meistras išsiugdęs savitą braižą. Pašnekovė – natūralaus įvaizdžio puoselėtoja: vengia ryškumo, kontrasto, jos prioritetas – prie veido ir plaukų spalvos derantys, harmoningi, santūrūs atspalviai, kuriuos nulemia lietuvių moterų prigimtis.

"Geriausias komplimentas: "Niekas nepastebėjo!" Moteris, ypač pagyvenusias, visada bandau atkalbėti nuo ryškių spalvų, nenatūralių formų. Verta žinoti, kad iškart po procedūros jos niekada neatrodys taip, kaip tikisi, – reali antakių, lūpų spalva, jos atspalvis pasimato tik šašams nukritus po 1–2 savaičių, paprastai apie 40–60 proc., pašviesėja. Makiažas koreguojamas, tobulinamas per tris mėnesius po procedūros: pagal norą galima parinkti intensyvesnę spalvą, kitą jos atspalvį, – sako pašnekovė ir pastebi: – Ilgalaikis makiažas – bendra meistro ir klientės kūryba."

Tik pas patyrusį meistrą

Permanentinis makiažas nepakeičia dekoratyvinės kosmetikos, tačiau padeda moteriai jaustis gerai net ir tuo metu, kai makiažo nenaudojame, t.y. namuose, sportuojant, išbėgus į kiemą išmesti šiukšlių ar ravint sode – nebaisu sutikti kaimynę, juolab simpatiją.

Ne vienus metus šioje srityje besidarbuojanti R.Mickevičienė mano, kad geras meistras ne tas, kuris išpiešia klientę neatpažįstamai, o tas, kuris sugeba pakoreguoti veido bruožus taip, kad ji atrodo natūraliai pagražėjusi. Būtent todėl specialistą reikėtų rinktis itin atsakingai – geriausia pasinaudoti draugių rekomendacijomis. Jei jomis abejojate, nepasitikite, pasinaudokite nemokama konsultacija, kurią įprastai pasiūlo meistras profesionalas.

Jos metu su kliente jis aptaria ne tik moters lūkesčius ir pageidavimus, bet ir įvertina odos tipą, veido bruožus, asimetriją (tobulai taisyklingų veidų beveik nėra), odos problemas, paaiškina, ką gali koreguoti ir ko tikėtis. Jis būtinai išklausinės apie ligas, alergijas, vartojamus vaistus – procedūra, nors ir paprasta, tačiau bet kuriuo atveju, tai intervencija į organizmą. Kad būtų aiškiau, ant moters veido nupiešiamas eskizas: klientė mato, kaip pasikeis jos išvaizda, o specialistui tai lyg juodraštis, kurį turint po ranka procedūra vyksta greičiau ir tiksliau.

Laikykitės rekomendacijų

Ilgalaikis makiažas kiekvienai moteriai laikosi skirtingą laiką, tad teigti, kad visos bus gražios trejus ar daugiau metų, negalima. Be to, laikui bėgant makiažas šviesėja, taigi po metų ar dvejų rekomenduojama pakoreguoti spalvą.

Nors šiai procedūrai tinka bet kuris metų laikas, geriausi sezonai – ruduo, žiema, pavasaris, kai saulės spinduliai nėra tokie aktyvūs. Saulėje žaizdelės vietoje išryškėja melaninas, gali atsirasti pigmentinė dėmė. Panašiu poveikiu pasižymi ir soliariumai, rūgštinės procedūros, dermabrazija, šveitimas – visos šios priemonės naikina makiažo ryškumą, kartais keičia ir paties pigmento spalvą.

Norint kuo ilgiau džiaugtis nepriekaištingai atliktu permanentiniu makiažu svarbu vykdyti specialisto rekomendacijas:

• nedraskyti ir nekrapštyti pažeistų vietų, leisti sugyti;

• tiksliai pagal instrukciją naudoti sugijimą skatinančią priemonę, tepti ją plonu sluoksniu: užtepus per riebiai, atbrinksta retušavimo šašeliai ir pigmento gabaliukai iškrenta kartu su epidermiu;

• bent 2 savaites koreguotų vietų nedažyti dekoratyvios kosmetikos priemonėmis: jos gali alergizuoti odą;

• porą savaičių nesilankyti pirtyje, soliariume, nesideginti saulėje.

Dažniausios permanentinio makiažo technikos antakiams

Šešėliavimo technika patiks toms moterims, kurios puoselėja natūralų įvaizdį: procedūros metu antakiai dažomi skirtingo tono, to paties atspalvio dažais, tolygiai pereinant nuo tamsesnio į šviesesnį toną.

Ombre technikos principas panašus, esminis skirtumas – spalvų perėjimas tarp dviejų ar daugiau skirtingų spalvų. Neretai ombre ir šešėliavimo technikos yra jungiamos.

Taikant tušavimo techniką, galima išgauti itin ryškius ir ilgai išliekančius antakius. Deja, jie atrodo gana nenatūraliai, pernelyg ryškūs, primena tikrą tatuiruotę.

Plaukelinė technika – sukuriamas natūralių plaukelių augimo vaizdas. Ši technika tinka klientėms, turinčioms sausesnę odą.

Iš istorijos

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad analogiškas šios grožio procedūros atlikimo būdas buvo praktikuojamas dar gilioje senovėje, ryškiausi pavyzdžiai – nepakartojamos Kleopatros laikai. Natūralių dažų pigmentas į odą buvo įvedamas aštria, smailia bambuko lazdele. Rastos moterų mumijos patvirtina, kad Senovės Egipto gražuolių veidus puošė tatuiruotės, dažniausia – antakių srityje.

Pirmą kartą permanentinis makiažas buvo atliktas 1902 m. Didžiojoje Britanijoje: žinomas tatuiruočių meistras Sutherlandas MacDonaldas amerikietei klientei parausvino skruostus. Beje, tai buvo pačios moters idėja.

1891 m. amerikiečių inžinierius Samuelis O‘Reilly sukūrė pirmą elektrinę tatuiruočių mašinėlę, o vėliau ją panaudojęs plastikos chirurgas Krovellis Birdas pirmą kartą istorijoje aprašė tatuažo procedūrą, kuri padėjo paslėpti trūkumus atsiradusius dėl iškritusių blakstienų.

Nuo 1920 m. permanentinis makiažas ėmė sparčiai populiarėti Amerikoje. Jo pradininku šioje šalyje tapo tatuiruočių profesionalas George Burchettas.

1970 m. Amerikos vizažo meistrė Pati Pavlik makiažui atlikti sumanė panaudoti savo tautiečio sukurtą elektrinį tatuažo prietaisą. Nuo to laiko ši grožio specialistė atsiribojo nuo dekoratyvinio makiažo ir darė tik permanentinius makiažus. 1989 m. kartu su savo kolegėmis ji įkūrė Nacionalinę kosmetinio tatuažo asociaciją.

Terminas "permanent" buvo pradėtas vartoti tik XX a. antroje pusėje. Šis anglų kalbos žodis reiškia – pastovus, ilgai išliekantis, nuolatinis. Jis labai tiksliai nusako pačios procedūros paskirtį. Kito tą pačią procedūrą apibūdinančio žodžio "mikropigmentacija" autoriai – gydytojai Charlesas S.Zwerlingas ir Frankas Christensenas. 1985 m. jie parašė pirmąją knygą apie kosmetinį tatuiravimą, kuri taip ir buvo pavadinta – "Mikropigmentacija".

1980 m. permanentinio makiažo banga užliejo Europą. Dar po kelerių metų ši procedūra imta taikyti ir medicinos įstaigose – imta daryti estetines procedūras. Nuo 2010 m. iki dabar  permanentinis makiažas arba mikropigmentacijos procedūra – kasdienybė.