Sveikatos apsaugos ministras beveik baigė įtikinti politikus ir visuomenę, kad šiuo metu būtina nustatyti nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams fiksuotus antkainius.

Jo nuomone, tam tikras farmacijos sektorius – didmenininkai ir mažmenininkai – nustato juos tiesiog protu nesuvokiamus. Todėl visuomenei svarbu tiksliai žinoti, kas ir kiek uždirba iš valstybės nekompensuojamųjų receptinių vaistų, pavyzdžiui, populiariausio šiuo metu antivirusinio vaisto "Tamiflu".

Iš gamintojo finansinės atskaitomybės duomenų ir jose atsispindinčių kainų proporcijų matyti, kad vaisto "Tamiflu" gamybos kaina yra 39 Lt. Be abejo, tai – ne vaisto savikaina, o galutinė vaisto gamintojo kaina, įskaitant žaliavas, vaisto sukūrimo, marketingo ir administracijos kaštus.

Prie šios kainos gamykla dar prideda 36 proc. (14 Lt) pelno ir savo atstovybei Lietuvoje tiekia po 53 Lt. Pastaroji "užsimeta" 32 proc. (17 Lt) – taip atsiranda vadinamoji deklaruojama kaina Lietuvai, kuri siekia 70 Lt. Didmenininko antkainis yra 12 proc., arba 8,40 Lt, todėl "Tamiflu" didmeninė kaina – 78,40 Lt. Vaistinės antkainis – 24 proc., arba 18,82 Lt, taigi, šio vaisto mažmeninė kaina yra 97,22 Lt. Pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris šiuo metu siekia 21 proc., uždirba valstybei 20,41 Lt. Vadinasi, prireikus lietuviui antivirusinių vaistų "Tamiflu", jam tenka pakloti apytikriai 117, 63 Lt.

Įvertinus šiuos skaičius, matyti, kad daugiausia iš visuotinės žmonių nelaimės, vadinamos pandeminiu gripu, uždirba vaisto gamintojas (39 Lt) ir mūsų valstybė (20,41 Lt).

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos didmeninių prekybos įmonių užsidedamas antkainis vidutiniškai siekia 20 proc., o mažmeninių prekybos įmonių – 33 proc. Nesunku palyginti su farmacijos didmeniniame ir mažmeniniame sektoriuje egzistuojančiais antkainiais: vaistų tiekėjų antkainis siekia apie 12 proc., o mažmenininkų, t.y. vaistininkų – apie 24 proc. Tai – Lietuvos verslo sektorius, kuris valstybės pareigūnams šiuo metu kelia didžiausias emocijas.

Vaistų gamintojų atstovybių, kurios tėra tarpininkas tarp vaisto gamintojo ir Lietuvos, užsidedamas 32 proc. antkainis politikų neerzina, nors yra žinoma, kad vaistų gamintojų atstovybės Lietuvos biudžetui mokesčių nemoka, skelbdamos, kad užsiima tik reklama ir informacijos skleidimu gydytojams. Mokesčiai už atstovybių veiklą atitenka užsienio valstybėms, kuriose įsikūrusios vaistų gamintojų atstovų motininės kompanijos.

Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos skaičiavimais, jei vaistų gamintojų atstovybėms būtų nustatyti tokie antkainiai, kaip Lietuvos vaistų tiekėjams, ligoniai sutaupytų 560 mln., o atstovybės išleistų mažiau pinigų vaistų reklamai ir gydytojų skatinimui išrašinėti jų firmų vaistus. Tačiau šiuo metu Lietuvos politikai akivaizdžiai rodo palankumą vaistų gamintojų atstovybėms, nes sutelkdami visas pastangas Lietuvos didmenininkams ir mažmenininkams riboti antkainius, vaistų gamintojų atstovybių prašo tik vieno – viešai skelbti savo kainas Lietuvai.

Stebintis išaugusiomis kainomis, paprastai neminimas ir nuo 5 iki 21 proc. išaugęs pridėtinės vertės mokestis vaistams. Farmacijos įmonėms jis nekelia problemų, tačiau eilinį kartą pamirštamas pacientas. Jis sumoka visiems – vaisto gamintojui, tarpininkui, tiekėjui, vaistininkui ir dar valstybei, kuriai ir taip nemažai atseikėja per begales visokių mokesčių, tarp jų ir privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo įmokas.

Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai, nuolat viešai besipiktinantys vaistų pardavėjų apetitu, lygindami vaistų kainas su kaimyninių šalių, linkę nutylėti, kad mūsų kaimynai latviai vaistams taiko 10 proc., estai – 9 proc., o lenkai – tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestį. Todėl kyla natūralus klausimas: ar lengvatinio PVM vaistams sugrąžinimas ir tarpininkų tarp vaisto gamintojų ir Lietuvos pelno ribojimas nebūtų realesnis rūpestis pacientu?