„Diskriminacija stipriausia ne tarp eilinių piliečių, bet tarp tų, kurie turėtų būti suinteresuoti padėti“, – teigė lrt.lt kalbinti ŽIV nešiotojai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija neigia esant tokią situaciją, tuo metu Nacionalinės medikų asociacijos prezidentas Dalius Ramančionis pripažįsta jog „galbūt taip ir yra“.

Anot infekuotų ŽIV arba sergančių AIDS lrt.lt pašnekovų, nuo 50 iki 90 procentų jų Lietuvoje dirbančių ar bandančių įsidarbinti sergančiųjų vis dar priversti slėpti ligą, kuria serga.

Kaip rodo jų patirtis, darbdaviai vis dar tos nuomonės, kad ŽIV ir AIDS serga tik „žmonės, kuriais negalima pasitikėti – narkomanai ir degraduojantys asmenys“.

Pasak pašnekovų, į infekuotus ŽIV ar AIDS nešiotojus sveikų visuomenės narių požiūris vis dar labai negatyvus. Sergantieji stebisi, kad dažniausiai labiausiai priešiškai nusiteikę jų atžvilgiu žmonės, kurių pareiga yra kaip tik jiems ištiesti pagalbos ranką.

Gydymo įstaigų darbuotojai sergančių ŽIV medicininių kortelių viršuje ligos pavadinimą išvedžioja raudonais pieštukais, nors tai daryti griežtai draudžia įstatymai, be to neretai sulaukiama ir nemandagių, pašaipių pastabų. Sergantiems minėta liga vis dar atsisakoma taisyti dantis, ne visi gydytojai sutinka ir operuoti.

Mokymo įstaigose, pasisakę kuo serga, šie žmonės tampa atstumtaisiais, todėl neretas savo statusą slepia. Sergantys ŽIV psichologiškai gerai nesijaučia ir sporto klubuose – o jeigu juos lanko, tai tiems, su kuriais bendrauja, apie savo ligą neprisipažįsta.

Anot pašnekovų, daugumai sveikųjų vis dar atrodo, kad ŽIV galima apsikrėsti „net palietus durų rankeną, kurią lietė sergantysis“, todėl reikia visuomenę šviesti. Taip pat pažymima, kad Lietuvoje būtina steigti šia liga sergančių dienos centrus, kur vieno likimo žmonės galėtų susitikti, pasidalinti patirtimi, gauti psichologinę ir kitokią pagalbą.
Pabrėžiama, kad būtina telkti ir „savo specialistus“ – socialinius darbuotojus ir gydytojus, kurie būtų pažįstami su sergančiais ŽIV arba būtų iš pačių sergančiųjų tarpo.

Gydymo ir socialinėse įstaigose – „nurašyti“

Socialiniu darbuotoju dirbantis klaipėdietis Edmundas dažnai lydi ŽIV infekuotus narkotikų vartotojus į socialinės rūpybos įstaigas. Anot jo, tose įstaigose su infekuotais ŽIV asmenimis niekas nesielgia, kaip su žmonėmis – darbuotojų tonas pasikeičia tik sužinojus, kas tas sergantįjį lydintis asmuo.

„Tie žmonės gydymo įstaigose yra nurašyti. Žinau ne vieną atvejį, kada žmogus kaip nuėjo į polikliniką, taip ir išėjo iš jos. Paprasčiausiai toks žmogus ateina pas gydytoją, o šis: „ŽIV infekuotas, tai tau, kaip tam anekdote, purvo vonias reikia skirti, kad prie žemės pratintumeis“.

Infekuotus ŽIV laiko mirusiais – medicinos priežiūra jiems kaip ir nebereikalinga, kadangi jie jau kaip ir nebe žmonės. Pastoviai reikia, kad kažkas būtų už infekuoto žmogaus nugaros, kad kažkas jam padėtų, kad kažkas užtartų, nes su infekuotu ŽIV nesielgia, kaip su žmogumi“, – teigia vienas lrt.lt kalbintų ŽIV nešiotojų, socialinis darbuotojas Edmundas. Anot pašnekovo, „viskas atsiremia į pinigus ir specialistų trūkumą“.

„Mes norėtume užsiauginti savo specialistus, kurie jau būtų su mumis pažįstami, žinotų mūsų problemas – socialinius darbuotojus, gydytojus slaugytojus. Taip pat, kad sergantys patys dirbtų šioje srityje. Nes eilinis gydytojas niekada nesupras ŽIV infekuoto paciento taip, kaip žmogus, kuris gyvena su ta pačia problema. Reikia eiti į medicinos specialistus ruošiančias įstaigas ir šnekėtis su studentais, pasakoti apie problemą, kad jie noriau imtųsi šitos veiklos“, – kalbėjo Edmundas.

Arba kolegas pateisina, arba iš viso nepripažįsta problemos

Nacionalinės medikų asociacijos prezidentas Dalius Ramančionis skeptiškai vertina ŽIV infekuotų asmenų išsakytas nuoskaudas dėl medikų atsinešimo į juos.

Anot jo, pasitaiko, jog infekuoti ŽIV asmenys bando nuslėpti savo ligą nuo medikų, taip sukeldami pavojų pačių gydytojų sveikatai, todėl kartais pasitaikanti negatyvi sveikatos priežiūros specialistų reakcija į minėtus asmenis yra suprantama.

„Į gydymo įstaigą atvykę pacientai, pildydami informaciją apie save, nenurodo, kad serga ŽIV. Gydytojams, ypač dirbantiems chirurgijos srityje, turintiems kontaktą su paciento krauju, didelė rizika užsikrėsti.

Visokių traumų įvyksta operacijų metu, būtinos didesnės apsaugos priemonės, o pacientai bando nuslėpti tokią informaciją. Nė vienas meistras chirurgas nenori būti užkrėstas, o jeigu taip įvyks, neduok Dieve, ir jis pats to nežinodamas perneš šią ligą kažkokiam kitam savo pacientui“, – lrt.lt sakė pašnekovas.

D. Ramančionis teigė nepateisinantis gydytojų, kurie ŽIV infekuotam asmeniui atsisako suteikti būtinąją pagalbą, tačiau pažymėjo kad medikas „turi juridinę teisę atsisakyti tam tikro paciento“.

„Už tam tikrą darbinę riziką turi būti mokami normalūs pinigai. Jeigu gydytojas uždirba iki dviejų tūkstančių litų ir mes iš jo reikalaujame kažkokių nebūtų dalykų, reaguojame į kažkokias emocines jo reakcijas, apeliuodami, kad jis priėmė Hipokrato priesaiką – tai čia jau pačios visuomenės problema.

Dabar iš mediko reikalaujama atsakomybės, neduodant jam jokio atlygio. Jeigu gydytojas, turintis tam tikrą stažą ir patirtį priima infekuotą asmenį, jis rizikuoja visa savo karjera, tačiau šitas klausimas Lietuvoje nekeliamas.

Užsienyje infekuotiems medikams (jeigu jie užsikrėtė darbe) mokamos kompensacijos, jie gali ir toliau dirbti gydytojais tose srityse, kur nėra pavojaus, kad apkrės pacientą. Lietuvoje infekuotas gydytojas iš karto atleidžiamas iš darbo ir jis gali ieškotis darbo kur tik nori, tik ne medicinos srityje, apie kokias nors kompensacijas ar socialines garantijas iš viso nekalbu“, – dėstė Nacionalinės medikų asociacijos prezidentas.

Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė Lina Burbaitė ir Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentas Edmundas Vaitiekus teigė pirmą kartą girdintys, kad jų kolegos diskriminuoja sergančius ŽIV.

Pasak jų, jeigu diskriminacijos atvejai būtų oficialiai užregistruoti ir paaiškėtų, kad tai nėra pavieniai incidentai, tokiu atveju būtų galima organizuoti atvirą visuomenei diskusiją apie problemos esmę ir jos priežastis.

Trūksta žmogiško ryšio

Sergantys ŽIV prisipažįsta – sužinoję apie ligą patys neretai apsunkina arba nutraukia santykius su draugais iš gyvenimo „prieš susergant ŽIV“ etapo.

„Žmonės su kuriais gyvenu, žino apie mano ligą, bet tai mūsų santykių neįtakoja, nes jie turi informacijos apie ligą. Jie su manimi bendrauja taip, kaip bendravo iki man susergant. Tačiau dauguma žmonių galvoja, kad šia liga galima susirgti pasisveikinus ar netgi atidarius tas pačias duris, kurių rankeną pačiupinėjo apsikrėtęs, ar netgi vienam autobuse su sergančiu bebūnant.

Žmonėms, su kuriais rečiau susitinku, apie ligą nepasakojau, stengiuosi kuo rečiau su jais susitikinėti, nes bijau būti atstumtas, o prarasti draugų nenoriu. Bijau būti nesuprastas. Laukiu tinkamesnės progos pasakyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Kai kuriems užsimenu, jog priklausau organizacijai „Pozityvus gyvenimas“, kuri rūpinasi sergančiais ŽIV“, – pasakojo Renaldas iš Šiaulių.

Nevyriausybinės organizacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas J. Andriuška taip pat patvirtina, kad siekdami išvengti artimam žmogui pasakyti, kad „turi tą problemą“, kai kurie ŽIV nešiotojai tiesiog nustoja bendrauti su senais pažįstamais ir draugais, atsiriboja nuo jų, užsisklendžia, nors žmogiško ryšio labai trokšta.

„Problema ta, kad pas mus Lietuvoje nėra dienos centrų, kur sergantys šia liga žmonės galėtų susitikti, aptarti jiems rūpimus klausimus atvirai, nebijodami, kad kažkas ne taip supras arba pasmerks.

Lietuvoje nėra nė vieno tokio centro, nors ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Estijoje tokie centrai yra. Tai yra valdininkų nenoras. Galiu pasakyti ir priežastį, kodėl jie priešinasi. Labai paprasta – „skaldyk ir valdyk“.

Valdininkams labai neparanku, kad susiburtų žmonės, kurie serga ŽIV, nes kai jie pradės bendrauti, išaiškės daugelis problemų. Tada tos problemos bus iškeltos ir valdininkai negalės mojuoti, kaip vėliava, savo pasiekimais, kad Lietuvoje viskas gerai, viskas tvarkoje“, – dėstė pašnekovas.

Darbdavių požiūris į sergančius ŽIV – vienareikšmiškas

Edmundas iš Klaipėdos sako, kad apie savo ligą nutyli apie 90 procentų infekuotų ŽIV žmonių.

„Iš kitos pusės tai nėra būtina, nes ŽIV plinta tiktai per kraują ir lytinius santykius. Pats dirbu su ŽIV infekuotais, tai ir mano klientai ir mano darbdavys žino, kuom sergu, man problemų dėl to nekyla, bet jeigu dirbčiau kitoje vietoje, vargu ar sakyčiau. Lietuvoje išlikęs labai populiarus etikečių klijavimas, šia liga sergantys žmonės diskriminuojami“, – sako vyras.

„Pozityvaus gyvenimo“ centro Šiauliuose vadovas Kęstutis Staponas patikina žinąs ne vieną atvejį, kada darbdavys sužinojęs, kokia liga serga pas jį dirbantis žmogus, pasirūpindavo kuo greičiau juo atsikratyti atleidžiant iš darbo.

„Prisimenu, kaip moterį (ji buvo viešbučio tvarkytoja) darbdavys atleido vos po mėnesio, kai sužinojo apie jos ligą. Moteris buvo apkaltinta pavogusi iš kambario jame kliento pasidėtus pinigus

Lietuvoje, praktiškai, neįmanoma gauti darbo, jeigu žmogus pasako, kuom serga. Tie ŽIV infekuoti žmonės, kurie dirba, apie savo ligą nutyli – jų darbdaviai nežino, kad šie sega“, – teigia nevyriausybinės organizacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas J. Andriuška.