Šiltas vasaris nulėmė, jog kovai į Lietuvą šiais metais sugrįžo gerokai anksčiau nei įprastai. Nors ir trumpai trukusią žiemą nemažai jų praleido mūsų krašte. Iš tikrųjų kovai pavasarį parskrenda netgi anksčiau nei pavasario pranašu vadinamas vieversys.

Nuo senovės lietuvių minimą kovarnių dieną (kovo 4 d.) daugelyje kolonijų paukščiai jau užsiiminėjo lizdus. O tai jau tikros pavasario pradžios požymis. Šią dieną kaime patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Tačiau, deja, retame Lietuvos kaime ar miestelyje berasime perinčius kovus – didžiąją dalį daugelį metų egzistavusių kolonijų žmogus paprasčiausiai išnaikino – išardė lizdus, šūviais naikino į senąsias perėjimo vietas sugrįžusius paukščius. Dabar didesnėje šalies dalyje kaimo žmonės apie kovų „parlėkimą“ pavasarį ar jų perėjimo pradžią gali sužinoti tik iš žiniasklaidos, o apie senąsias tradicijas tik pasiskaityti, nes gyvai jų puoselėti nebepavyksta dėl paprastos priežasties – nebeliko pačių kovų.

Duomenys šokiravo

2014 metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) vykdytos šalyje perinčių kovų inventorizacijos metu surinkti duomenys šokiravo gamtininkus. Pasirodo, jog iš šešiasdešimties savivaldybių, kovų kolonijų neaptikta net vienuolikoje – Neringoje, Telšių, Pakruojo, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Birštono, Vilniaus rajono, Varėnos ir Druskininkų. O juk daugelyje jų nuo seno pasižymėjo perinčių kovų gausa. Pakruojo savivaldybė dėl skaitlingų kovų kolonijų buvo pasivadinusi netgi „varniukų“ sostine. Dabar šioje „sostinėje“ nebeliko nė vieno perinčio kovo, o Pakruojis gali būti puikiu neapgalvoto gamtos naikinimo pavyzdžiu.

Mažiau šimto perinčių porų rasta Palangos, Akmenės, Šiaulių miesto ir Zarasų savivaldybėse kur taip pat neapseita be drastiško kovų naikinimo. Šiuo metu Lietuvoje liko maždaug trečdalis prieš trisdešimt metų egzistavusių kolonijų, o per paskutinius du dešimtmečius perinčių porų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai. Remiantis tarptautinių gamtosauginių organizacijų rekomendacijomis, rūšiai nykstant tokiu mastu, ji turėtų būti skelbiama saugoma. To daryti neskubama, nes užtikrinti efektyvią tokiais tempais nykstančios rūšies apsaugą yra nelengvas uždavinys. Tačiau šalies ornitologai negali abejingai stebėti katastrofiška tampančios kovų padėties. 2014 m. Lietuvoje  kovą paskelbusi „Metų paukščiu“, LOD siekė atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į šią rūšį, kuriai šiuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ir net specialios apsaugos priemonės. Tai patvirtino ir tais metais vykdytų kovų kolonijų inventorizacijos rezultatai.

Paskelbtas priešu

Kaip minėta, kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Pirmiausiai, dėl keliamo triukšmo. Dažnam nepatinka, jog paukščiai veisimosi vietose teršia aplinką. Tačiau šiuo atveju visgi iškyla tas pats klausimas: ar mes esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams. Ir dilema: ar žmogus yra visagalis Žemės savininkas, galintis visą aplinką tvarkyti taip, kaip jam patogu ir naudinga, ar visgi yra tos pačios aplinkos dalis ir turi sugyventi su ja? Kovo atveju dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.

Tačiau žmogus dažnai mato tik tai, kas jam nepatinka, trukdo. Taip iškyla paradoksali situacija – kovui labai reikia žmogaus (tiek dėl perėjimo, tiek maitinimosi sąlygų), o žmogui kovas dažnai atrodo nepageidaujamas triukšmadarys ir aplinkos teršėjas, net neįvertinant jo svarbos ne tik pačiam žmogui, bet ir visai ekosistemai. Dažniausiai matoma tai kas nepatinka – gyvenviečių parkuose, skveruose, kapinėse ar klebonijose kovų lizdais tankiai nusėti medžiai. Nepatinka jų keliamas triukšmas, nors mašinų keliamas triukšmas miestuose jiems netrukdo. Taigi, nors kovai turi nedaug natūralių priešų, žmogus tampa didžiausia jų nelaime, tam tikra prasme juos priviliodamas tinkama aplinka (ne tik veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur kovai apsčiai randa maisto), o vėliau stengdamasis naikinti nepageidaujamus kaimynus. Tačiau visgi vertėtų prisiminti, jog gyvename jau 21 amžiuje ir išsivysčiusiose šalyse gamtosauginė etika žengia koja kojon su kultūros ir žmogaus gerovės puoselėjimu. Norėtųsi tokia šalimi laikyti ir Lietuvą. Nors kovų šaudymas prie lizdų, kiaušinių ar net jauniklių naikinimas visgi parodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus ilgus sovietmečio metus skiepytas vartotojiškas požiūris į gamtą. Kovus vis bandoma išvaryti iš paskutinių likusių jų kolonijų tam pasitelkiant įvairiausias priemones – pradedant paukščių baidymu ir baigiant perinčių paukščių bei jų lizdų naikinimu.