Šiandien Lietuvoje švenčiama Gandro diena arba Gandrinės – baltųjų gandrų sugrįžtuvės. Šiemet pirmieji gandrai Dzūkijoje buvo pastebėti kovo 3 d., o Suvalkijoje – kovo 10 d. Tačiau visi gandrai, pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, grįš tik po Velykų.

Nacionaliniu paukščiu laikomam baltajam gandrui, vieninteliam iš paukščių, yra skirtos dvi šventės: be Gandrinių, rugpjūčio 24 d. pažymimos ir išlydėtuvės į žiemavietes.

Baltojo gandro ir žmogaus draugystę yra vaizdžiai nusakęs prof. Tadas Ivanauskas: „... tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad jam čia nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į po juo triūsiančius žmones“.

Tiesa, artimoje žmogaus aplinkoje gyvenančių gandrų perėjimo įpročiai keitėsi. Dauguma gandralizdžių prieš 50-60 metų buvo susukti ant žmogaus iškeltų pagrindų, o apie 1980-1985 m. – ant elektros ir telefono stulpų, vandentiekio bokštų. Nykstant šiems bokštams, 1990- 1995 m., paukščiai persikėlė ant elektros stulpų. Ant jų šiuo metu peri daugiau kaip pusė visų Lietuvos gandrų (iš viso peri apie 20 tūkst. porų). Iš jų ne mažiau kaip 4 tūkst. jau „pakelti“ virš laidų ir yra saugūs.

Paprastai į lizdą grįžta vienas iš poros paukščių ir laukia antrojo. Šiam parlėkus, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat rudens. Gandrų poros ilgaamžės – jeigu abu paukščiai išgyventų, jų „santuoka“ nenutrūktų 10-12 metų.

Norintieji sulaukti gandrų savo sodyboje turėtų pasirūpinti gandralizdžiu. Naują lizdą reikia kelti tik ten, kur tvirtas medis. Netinka trapios tuopos ir kiti lengvai lūžtantys medžiai. Lizdas keliamas ant pietinės kamieno pusės šakos ar šakų taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Lizdui galima įkasti ir 7-8 metrų aukščio stulpą, tačiau jis neturėtų būti medinis. Geriau tinka gelžbetoninis stulpas su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.