- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
-
Ž. Raudys: iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis
Buvę kauniečiai Rasa ir Žydrūnas Raudžiai, prieš dešimtį metų nuostabioje vietoje, prie Jonavos tvenkinių, įsigiję sodybą sako, kad dabar į didmiestį už jokius pinigus negrįžtų. Pirma, iš Jonavos Kaunas ranka pasiekiamas. Antra – mieste negalėtų auginti savo alpakų, kurios dovanoja šeimininkams daug gerų emocijų.
– Kertu lažybų, kad jūsų alpakų ūkį Jonavoje jau žino visi. Štai dvi mamos su vaikučiais ir mums nurodė, kur važiuoti. Tai nuo ko viskas prasidėjo? – klausiu Žydrūno.
– Prieš penkiolika metų buvau parodoje Vokietijoje ir sutikau lietuvaitę, ištekėjusią už peruiečio. Jie vežėsi iš Peru megztinius ir prekiavo jais mugėje po 200–300 eurų, kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje tuomet dar buvo 400 litų. Pamaniau – kosmosas kažkoks! Labai susidomėjau, ėmiau ieškoti informacijos. Tiesa, toji moteris man pasakė, kad iš Peru alpakų neišleidžia: saugo jų genofondą. Tuo viskas ir baigėsi. Vėliau sužinojau, kad nemažai alpakų ūkių jau yra ir Europoje.
– Tąkart nuleidote sparnus, palikote alpakas ramybėje, kol… įsigijote sodybą su didžiuliu žemės sklypu?
– Tikrai taip. Susiklosčius laimingoms aplinkybėms, įsigijome sodybą Jonavoje su 100-mečiu moliniu tvartuku. Iš pradžių norėjome jį nugriauti, daryti pirtį, bet įėjus į vidų, kaip žmona sako, net kvepėjo gyvūnais. Todėl ėmėme ieškoti, ką galėtume jame auginti. Be to, ir žolę pjauti pusėje hektaro pabodo. Tad pradėjome mąstyti apie gyvas žoliapjoves – avis, ožkas. Deja, kaip sakė kitų ūkių šeimininkai, tai nėra tvarkingi gyvūnai: labai užteršia visą ganyklos plotą. O mes norėjome ir pasivaikščioti po savo pievas… Tuomet ir vėl prisiminėme alpakas – tas paturbintas avis ir ožkas (juokiasi). Anot jas laikiusiųjų, šie gyvūnai be galo tvarkingi. Savo gamtinius reikalus visados atlieka vienoje vietoje.
Kadangi gyvų žoliapjovių mūsų 56 a sklype neužtenka, planuojame įsigyti dar keturias, kad jau tikrai patiems nereikėtų pievos šienauti.
– Nuo kelių alpakų pradėjote kurti šių egzotiškų gyvūnų ūkį?
– Prieš trejus metus pavasarį iš Lenkijos parsivežiau penkis alpakų mažylius. Ir tik vėliau supratau, kokį lobį įsigijome. Jos puikiai šienavo pievą. Pastebėjome, kad alpakoms patinka jauna, tik išdygusi žolytė: peraugusios jos nemėgsta. Kadangi gyvų žoliapjovių mūsų 56 a sklype neužtenka, planuojame įsigyti dar keturias, kad jau tikrai patiems nereikėtų pievos šienauti.
– Kaip elgėsi jūsų pirmosios alpakos, vos parsivežėte jas į naujus namus?
– Visų pirma, teko jas kelias savaites karantinuoti mūsų moliniame tvartuke. Žiūrėjome kraujo tyrimus, sekėme jų sveikatos būklę. Kai pagaliau išleidome į pievą, iš pradžių alpakos maitinosi žolyte, o paskui įsigijome šieno ir belgiškų pašarų, vitaminų, skirtų specialiai alpakoms. Adaptavosi puikiai.
– Visos jūsų alpakos turi vardus ir, ko gero, skirtingus charakterius?
– Barbė – mažiausia ir gražiausia (toji pilka su baltu kailiuku). Karamelė, aišku, yra karamelės spalvos. Visiškai balto kailio alpaką pavadinome Onute, nes atrodė labai karinga, kaip didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona. Mūsų Onutė gina visą bandą. Pirmą sykį nė nesupratome išgirdę ganykloje tarsi vanago riksmą. Pasirodo, tai Ona barėsi su šunimi, gynė nuo jo kitas alpakas.
Dabar su žmona nusprendėme laikytis abėcėlinės vardų davimo tradicijos. Kai gimsta naujas alpakiukas, duodame jam vardą iš eilės pagal abėcėlę. Taigi, mūsų šiais metais gimę trys jaunikliai turi vardus: A – Arilė, B – Bosas, C – Celestė.
– Teko girdėti, kad alpakos kaip ir kupranugariai (mat kilusios iš kupranugarinių šeimos) santykius tarpusavyje aiškinasi spjūviais ir spyriais. Ar tai tiesa?
– Mūsiškės kultūringos, bet kartais viena kitai pavydi ėdesio. Tuomet, kuri pirmiau kitas apspjaudo, toji pirmoji ir valgo. Ant žmonių, nebijokite, mūsų augintinės nespjaudo. Bet kai ateina maitinimo laikas, tada jau pasimato, kas yra kas. Beje, dar viena alpakų auginimo taisyklė – patinai ir patelės turi gyventi atskirai. Todėl patinėlis Bosas gyvena už 1,40 cm tvoros, kuri yra pakankamai aukšta, kad jos neperšoktų. Kas bus jei peršoks? Na… ims lįsti prie patelių, o šios ginsis, ims spardytis, spjaudytis. Todėl – kad nebūtų konfliktų – padalijome ganyklą į dvi dalis.
– Kaip alpakoms tinka lietuviškas klimatas, mūsų žiemos? Juk turbūt Čilės Andų aukštikalnėse klimato sąlygos nepalyginamai atšiauresnės?
– Sakoma, kad alpakos nėra reiklūs ir lepūs gyvūnai, bet teko skaityti, jog Andų kalnuose sykį yra sušalę net 15 tūkst. alpakų. Leidžiame ir ant sniego pasivolioti. Joms patinka. Turbūt labiau mūsų augintinės nemėgsta didelių karščių – tuomet visai nekiša nosių iš savo tvarto. Šiais metais dėl karantino alpakas dar ir kirpome labai vėlai – tik vasaros pabaigoje (šiaip kerpame pavasarį). Teko joms, vargšelėms, pasikankinti su savo šiltais kailinėliais kiek ilgiau, nei įprastai. Beje, jei oras lietingas, vėjuotas – alpakas paliekame tvarte, į lauką nevedame.
– Pastebėjau, kad jūsų alpakos labai švarios. Gal jas kasdien prausiate?
– Oi, ne. Bet tikrai ne jūs pirma tai sakote. Priežastis labai paprasta: mes tiesiog savo gyvūnais labai rūpinamės. Kaip jau minėjau, per lietų į lauką neleidžiame: juk išsivoliojusios ant šlapios žemės, kažin, ar jos atrodys labai patrauklios. Maža to, dažnai keičiame kraiką tvartelyje. Mūsų alpakos labai mėgsta maudytis. Kartais pripučiame joms baseinuką, prileidžiame vandens, bet ilgai tuo džiaugtis šiems gyvūnams pavojinga. Mat baseino vandenį jos bemat puola gerti. Baisu, kad su žemėmis jos neprisiragautų visokių mikroorganizmų ir nesusirgtų.
– O ką darote, kai vykstate atostogauti? Kam paliekate savo gražuolių ūkį?
– Turime dvi nuostabias dukras, kurioms išvykdami ir patikime savo ūkį. Bet, jeigu jau visai atvirai, gyvūnai pririša. Juos reikia kasdien prižiūrėti. Tikrai nėra taip, kad palieki tvartelyje šieno savaitei ir gali sau ramiai degintis prie jūros. Juk reikia ryte, vakare ir naujo šienelio padėti, ir tvartą išvalyti, ir vitaminų paduoti.
Mano žmonai geriausias komplimentas, kai atsisveikindamas vaikas pasako: "Mama, norėčiau čia gyventi…"
– Minėjote, kad alpakos – labai švarūs ir tvarkingi gyvūnai?
– Tikrai taip. Savo gamtiniams reikalams tiek tvartuke, tiek ir lauke jos turi pasirinkusios vieną vietą. Todėl vaikučiai, atvykę susidraugauti su mūsų alpakomis, gali be baimės vaikščioti po visą pievą, nebijodami į ką nors įsilipti (juokiasi). Beje, esu girdėjęs ir tokią istoriją, kad viena alpaka susirgo ir nebegalėjo pati nueiti iki savo tualeto, šeimininkui tekdavo ją nunešti, pastatyti bei palaukti, kol ši išsituštins, nes antraip vargšelei būtų sprogusi šlapimo pūslė. Po savimi jos niekada nedaro.
– O kokių juokingų nutikimų yra buvę su jūsų alpakomis?
– Oi, žinokite, jos ėda viską, kas žalia. Jei paliksi netyčia atrakintus vartelius, rasi jas darže ar prie obels žalius obuoliukus beskabančias. Tai išties draugiški ir smalsūs gyvūnai. Su kitais keturkojais irgi sugyvena puikiai – giminaitėmis lamomis ar kupranugariais. Sykį dukra buvo paleidusi į alpakų ganyklą savo jorkšyriuką, tai vienos susidomėjusios jį uostė, kitos ėjo šalin.
– Jei gerai supratau, jūs rūpinatės alpakų gerove, jas prižiūrite, o žmona Rasa veda ekskursijas?
– Tikrai taip. Bet vienu metu ji priima tik vieną arba dvi šeimas su vaikais. Dar – nedideles darželių grupes. Daug žmonių, triukšmas alpakas išgąsdintų. O mums ne vis vien jų psichinė sveikata. Dar sulaukiame vestuvininkų, kurie mielai pozuoja su mūsų gyvūnais, merginų, švenčiančių mergvakarius. Nenorime, kad tai būtų tipinis zoologijos sodas, kai stebi gyvūnas iš tolo, nuo tvoros. Mūsų galva, tai turi būti artimesnė pažintis. Vaikams paruošiame maisto, šakelių, skanukų, kad jie galėtų patys pamaitinti, paglostyti, paliesti, pavedžioti, prisiglausti. Ir leidžiame būti tol, kol neatsibos. Tikrai nevarome žmonių konvejeriu kas valandą (kvatojasi). Mano žmonai geriausias komplimentas, kai atsisveikindamas vaikas pasako: "Mama, norėčiau čia gyventi…"
– Tai dabar pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite: o jūs pats – dėl ko norėtumėte čia gyventi?
– Ir dėl alpakų (juokiasi). Be galo didelę emociją jos suteikia... Mano žmona vis mėgsta kartoti, kad aš iš alpakų aptvaro namo grįžtu geresnis ir linksmesnis. Tai mano naujai atrastas hobis, malonumas – tikrai ne verslas.
Įdomybės iš alpakų gyvenimo
* Alpaka – kupranugarinių šeimos porakanopis žinduolis. Šie gyvūnai šiek tiek panašūs į lamas, tik mažesni. Visos alpakos prijaukintos, laukinių nėra.
* Alpakos auginamos Ekvadoro, Peru, šiaurės Bolivijos ir šiaurės Čilės Anduose, aukščiuose nuo 3500 m iki 5000 m virš jūros lygio.
* Seniausias žinomas įrašas apie šiuos žavingus gyvūnus yra dar tūkstantmetį prieš Didžiosios Gizos piramidės statybą. Inkų kilmingieji savo turtingumą demonstruodavo auginamų alpakų ir turimų apdarų iš jų vilnos skaičiumi.
* Alpakos visame pasaulyje vertinamos dėl aukštos kokybės vilnos. Jos yra net 22 atspalvių – nuo visiškai juodos, sidabrinės iki gelsvos ar net pačios balčiausios.
* Šie egzotiški gyvūnai kerpami kartą per metus, dažniausiai pavasarį.
* Pagal vilnos struktūrą ir ypatybes alpakos skirstomos į dvi rūšis: Huacaya ir Suri. Huacaya alpakų rūšis yra labiau paplitusi (apie 95 proc. alpakų). Jų vilna yra tanki, pūkuota, švelni, jų plaukas trumpas, tiesus arba garbanotas. Suri vilna yra ilgo plauko, krentanti sruogomis, taip pat tanki, švelni, blizganti, o palietus primena šilką. Net garsusis dizaineris Giorgio Armani yra naudojęs Suri vilną vyriškų ir moteriškų kostiumų kūrimui. Tačiau ši alpakų rūšis yra rečiau sutinkama, nes jų vilna kalnuose neapsaugo taip gerai nuo šalčio kaip Huacaya vilna.
* Suaugusi alpaka sveria apie 55–65 kg, yra žemesnė už giminingą lamą.
*Alpakoms būdingi ilgi kaklai ir stačios ausys, kurios išduoda, kad šis gyvūnas labai smalsus. Šie keturkojai turi puikiai išvystytus regėjimą ir klausą, gyvena bandomis, vidutiniškai 20 metų.
* Šie grakštūs žolėdžiai yra paklusnūs, gana lengvai prisijaukinami ir labai draugiški su žmonėmis.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Užfiksavo retą reiškinį: Saturnas pasislėpė už Mėnulio1
Sausio 4-ąją, šeštadienį, daugelis skirtingų šalies miestų ir miestelių gyventojų fiksavo retą reiškinį – Saturno išnykimą už pusmėnulio. ...
-
Sinoptikai įspėja: vietomis smarkiai snigs3
Sekmadienį daugelyje rajonų krituliai, vyraus sniegas. Kai kur pustys, vakariniuose rajonuose vietomis snigs smarkiai, praneša Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. ...
-
Savivaldybėse pradedamos rinkti nupuoštos eglutės1
Savivaldybėse pradedamos rinkti nupuoštos kalėdinės eglutės. ...
-
Vėl leidžiama žvejoti marguosius upėtakius ir sykus
Nuo sausio 1-osios vėl leidžiama žvejoti marguosius upėtakius ir sykus, ketvirtadienį pranešė Aplinkos ministerija. ...
-
Nuo sausio atšaukiama stichinė nelaimė dėl žievėgraužio tipografo4
Aplinkos ministerija nuo trečiadienio atšaukia stichinę nelaimę dėl žievėgraužio tipografo Kazlų Rūdos, Rokiškio, Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonų savivaldybių miškuose. ...
-
Alpakų ūkio įkūrėja atskleidė, kokia kalėdinė dovana augintines pradžiugina labiausiai
Vienas didžiausių Klaipėdos rajono alpakų ūkių šiemet pagausėjo – pasaulį išvydo devyni jaunikliai, o devyniolika dar pakeliui. Tik gimusiems alpakų mažyliams ruošiamas kraitelis. ...
-
JT: 2024-aisiais buvo fiksuojami dažnesni klimato kaitos nulemti ekstremalūs reiškiniai
Jungtinės Tautos (JT) pirmadienį pranešė, kad 2024 metais buvo fiksuojami klimato kaitos nulemti rekordiniai karščiai ir ekstremalūs orai bei paragino pasaulį pasitraukti iš „kelio į pražūtį“. ...
-
Nuo sausio atšaukiama stichinė nelaimė miškuose: ministras ragina neatsiplaiduoti2
Nuo sausio 1 dienos Kazlų Rūdos, Rokiškio, Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonų savivaldybių miškuose atšaukiama stichinė nelaimė dėl žievėgraužio tipografo. ...
-
Laukinių gyvūnų globos centras per metus pagalbą suteikė 2 tūkst. gyvūnų3
Sausį Kauno rajone atidarytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Laukinių gyvūnų globos centras per metus pagalbą suteikė beveik 2 tūkst. laukinių gyvūnų, ketvirtadalis jų – paleisti atgal į laisvę. ...
-
2024-ieji Lietuvoje bus patys šilčiausi per istoriją?
Labai tikėtina, kad šie metai Lietuvoje bus patys šilčiausi per visą instrumentinių stebėjimų šalyje istoriją, BNS nurodė Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. ...