Tokių nebuvo. Tik mes su Vilniaus „Polėkiu“ susidurdavome apžiūrose, nes ten buvo privaloma dalyvauti visiems mėgėjams. „Polėkis“ buvo toks kaip ir šiuolaikinis baletas, galima įvardinti – neoklasika. „Aura“ ir buvusi „Sonata“ buvo nei šioks, nei toks kolektyvas – nepriskirsi nei prie liaudies, nei prie sportinių šokių, kurie tada buvo vadinami pramoginiais. Mes visi susitikdavome. Galvoju – juos pasikviesiu, nes jie panašiai kuria, ir buvusią „Sonatą“, nors tuo metu ji kaip ir buvo pogrindyje.

Buvo labai negražiai pasielgta su K. Daujotaite. Kai jai suėjo pensinis amžius, sudarė tokią komisiją, kuri įvardino, kad tame kolektyve nėra meninio lygio ir ją tiesiog išvarė į pensiją. Bet visas kolektyvas, solidarizuodamasis su ja, kartu išėjo iš Profsąjungų kultūros rūmų. „Sonata“ dar bandė tęsti savo veiklą, kažkur gaudama patalpėles, dar kelerius metus egzistavo. Tai tos merginos, buvusios „sonatiškės“, ir dalyvavo tame pirmame festivalyje. […]

– Sakykite, o kodėl dabar nesikviečiate Lietuvos trupių į festivalį? Pastebėjau, kad pastarųjų metų programose daugiausia būdavo „Auros“ spektaklis ir svečių.

– Todėl, kad kviečiasi Vilniaus „Naujasis Baltijos šokis“. Anksčiau net buvo platforma ar net finansavimas, kuris gaunamas pastatymams po tuo skėčiu, ir įvairūs laisvi nepriklausomi kūrėjai iš tų lėšų gali statyti savo projektus, o paskui juos pristatyti šiame Vilniaus festivalyje. Pas mus yra didžiulė pasiūla iš visų kraštų, kur keliauju, dalyvauju įvairiose platformose. […] Nors „Naujasis Baltijos šokis“ neapsiriboja vien tuo Baltijos šokiu, jie atviri pasauliui, pristatomos įvairios trupės, bet ir lietuviai – ten, nes yra „Menų spaustuvė“, yra sudarytos sąlygos jauniems kūrėjams kurti, taigi jie ten gali pristatyti savo darbus.

O mes, rengdami festivalį vieną kartą metuose, norime praplėsti paletę. Norisi parodyti tai, ko niekada nebuvo Lietuvoje. Kaip įvardino šviesios atminties šokio kritikė Vita Mozūraitė, kurios pradžia buvo „Polėkyje“ […]: „Aura“ – kaip ledlaužis, kuris ėjo pirmas.“ Nebuvo nieko, mes laužėme tą pirmą ledą, kūrėme trupę, mokėme šokėjus, po nepriklausomybės kvietėmės mokytojus, choreografus, surengėme festivalį, rengėme seminarus visuomenei, specialiųjų poreikių žmonėms – akliesiems ir t. t.

– Pakalbėkime apie tas penkias festivalio dienas. Kas bus šiųmetiniame festivalyje? Kuo intriguojate žiūrovus?

– Šių metų – jubiliejinis festivalis. Nesureikšminu jubiliejų ir datų. Eina metai, ir kiekvienas festivalis yra svarbus bei įdomus, jei sugebi surinkti paketą, kurį pateiki žiūrovui.

Šiais metais iš naujovių yra pristatomas naujasis Italijos šokis. Tai man pačiai buvo didelė naujovė, nes galvojau […], kad Italija yra stipri klasikiniu šokiu, neoklasika ir gana geru modernu – yra gana stipri trupė „Zappala“, Vilniuje koncertavo „Aterballetto“. Vasarą nuvykstu į Pizą, kur mane pakvietė, ir staiga – naujasis Italijos šokis, pristatoma platforma. Tai mane baisiausiai nustebino, tiesiog pribloškė. Tai – visai kitoks, konceptualus šokis, įdomus, esantis ant performanso ribos.

Buvau visiškai pritrenkta po paskutinio spektaklio, kuriame šoka C. Bersani, puiki atlikėja, suaugusi moteris, kuri iš prigimties yra labai mažo ūgio. Nors esu mačiusi jau nemažai spektaklių su specialiųjų poreikių žmonėmis, pirmą kartą pamačiau tikrą meno kūrinį, kur jos specifinis kūniškumas panaudojamas kaip privalumas, kaip meno kūrinys. Ji yra ir judesio konsultantė Venecijos bienalėje, ir labai įdomi asmenybė.

Po to iš karto ėjau pas organizatorius ir sakiau – nusprendžiau pristatyti jūsų šokį Lietuvoje. Mes su Italijos užsienio reikalų ministerija atvežame penkias trupes.

– Na, aš suprantu, kad Jūs iš kažkur gaunate labai rimtą rėmimą, nes atsivežate nemažai užsienio trupių. Jei pas Jus atvažiuoja geriausi šokėjai dirbti už 500 eurų, kažkokiu būdu turbūt įkalbate atvažiuoti ir tas trupes užsienio. Ar tai nėra problema?

– Problemos įkalbėti nėra, problema yra nusiderėti honorarus. Tai yra didelė problema. Na, o dėl rimto rėmimo – atsiprašau sostinės, bet tai mane labai žeidžia. Sostinė kažkodėl yra sostinė, ir dabartinėje sostinėje visi renginiai gauna daug didesnį finansavimą negu kitų miestų. Ši neteisybė mane labai žeidžia.

Mes tikrai atiduodame visą širdį ir visas jėgas, nepasiliekame pinigų metams išgyventi, nes esame municipalinis teatras. Turėdami ribotą finansavimą, turime parodyti geriausią rezultatą, todėl deramės iki negaliu, kad pas mus sutiktų atvažiuoti už mažesnį honorarą, kreipiamės į ambasadas. Kauno savivaldybė yra festivalio rėmėjai. Bet be šių dviejų institucijų – Kultūros tarybos ir Kauno savivaldybės – būtų absoliučiai neįmanoma jo surengti.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu gero festivalio.