– Augote Uzbekistano sostinėje Taškente, tremtinių šeimoje. 1990-ųjų pradžioje tremtiniams ėmus grąžinti žemes, atvykote į Lietuvą. Kokią prisimenate gyvenimo pradžią tėvų gimtinėje? Galbūt jums Lietuva tuo metu atrodė labiau svetima nei sava? Ar ilgėjotės Taškento?

– Lietuva man tikrai nebuvo svetima, nes palyginti dažnai joje apsilankydavome. Vasaromis atvykdavome į Klaipėdą, Palangą. Be to, mano lietuviška pavardė Taškente aplinkiniams neretai keldavo nuostabą ir netgi pagarbą. Tad nuo vaikystės jaučiau, kad esu kiek kitoks – užsienietis, europietis. Tėvas mus, vaikus, bandė mokyti ir lietuvių kalbos. Tačiau atvažiavęs mūsų aplankyti dėdė patarė geriau to nedaryti, kad neišmoktume kalbėti netaisyklingai. Tėvas kalbėjo senoviškai – taip, kaip vaikystėje. Bandydamas susikalbėti Lietuvoje, jis neretai nespėdavo suprasti, ką kalba vietiniai žmonės, nes anksčiau lietuvių kalba buvo kur kas lėtesnė. Tačiau jis dažnai skaitydavo lietuviškus laikraščius ir puikiai suprasdavo, kas ten parašyta. Į Lietuvą 1992-ųjų pradžioje atvykome jau ne iš Taškento, o iš Ukrainos, kur gyvenome tuo metu. Galiu pasakyti, kad niekada nesiilgėjau nei Ukrainos, nei Taškento, kuriame užaugau, nes Lietuvoje man buvo daug geriau.

Visų pirma, mane žavėjo šalies gamta. Niekada nepamiršiu jausmo, kaip, važiuojant tankiu mišku, keliu galvą aukštyn, bandydamas pamatyti dangų. Šiuo metu gyvenu Žaliakalnyje, turiu savo kiemą, apsuptą gamtos. 2 mln. gyventojų turinčiame Taškente sunku net įsivaizduoti, kad, gyvendamas miesto centre, galėtum sau leisti turėti nuosavą namą su kiemu. Atvykę į Lietuvą, įsikūrėme Telšių apskrityje ir pradėjome ūkininkauti. Į Taškentą taip niekada ir negrįžau, nors sūnui kada nors norėčiau parodyti savo vaikystės miestą, duoti jam paragauti tikrų arbūzų.

– Gyvenimas jus vis vedė šokio link, nors būta akimirkų, kai atrodė, kad ant scenos nebeužlipsite. Taškente baigėte choreografijos mokyklą, o vėliau dvejus metus tarnavote sovietinėje armijoje Ukrainoje. Po armijos su šeima grįžote į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Nors buvote nešokęs daugiau nei dvejus metus, netikėtai patekote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Kaip po beveik trejų metų pertraukos nuo baleto pavyko vėl įsilieti į šokį?

– Be šokio tiesiog negalėjau gyventi. Nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad veltui baigiau choreografijos mokyklą ir įgijau baleto artisto profesiją. Vis dėlto po armijos buvau visiškai praradęs formą, tad maniau, kad man belieka ūkininkauti. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. Pas kaimynus vis atvažiuodavo viena giminaitė, kuri dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Išgirdusi, kad esu diplomuotas baleto artistas, ji pagalvojo, kad juokauju. Sako: teatras vargsta, neturi šokėjų, o tu čia ūkininkauji. Netgi šiek tiek apsipykome. Man buvo pateiktas ultimatumas – turiu pasiruošti ir po Naujųjų metų su ja išvykti į Klaipėdą. Nuo to laiko šokį ėmiau regėti visur, kur tik pasisukdavau. Pavyzdžiui, kai tik įsijungdavau televizorių, ten išvysdavau šokančius žmones. Po Naujųjų metų moteris vėl pasirodė turėdama tikslą mane išsivežti į Klaipėdą. Tuo metu teatrui vadovavo Laisvė Dautartaitė. Pasikalbėjome, o tada ji man padavė pasirašyti sutartį, kad nuo rytojaus dirbu teatre.

Po savaitės mane jau įtraukė ir į spektaklių repertuarą. Labai nerimavau, nes tiek metų nešokęs jaučiausi nelabai turįs ką parodyti. Daug dirbau savarankiškai. Į repeticijų salę ateidavau aštuntą ryto, o išeidavau dešimtą vakaro. Formą pavyko atgauti, nors galbūt ir nešokau taip gerai, kaip norėjau. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praleidau trylika metų. Vėliau atvykau į laikinąją sostinę, pradėjau dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dėstyti Kauno choreografijos mokykloje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje – tada dar Vilniaus muzikos akademijos Kauno skyriuje. Šiame mieste viskas ėmė vystytis dar sparčiau ir geriau.

– Prieš armiją metus šokote ir Ukrainos Dniepropetrovsko muzikiniame teatre. Su juo savo gyvenimo nesiejote?

Į sceną išeini su kordebaletu, minutėlei nubėgi į užkulisius nusivalyti prakaito, sugrįžęs šoki solo partiją, o tada vėl laukia kordebaletas, palydimas dueto.

– Taškente baigęs choreografijos mokyklą, nuvykau į Charkovą, nes norėjau čia stoti į universitetą. Deja, dėl ne nuo manęs priklausiusių aplinkybių įstoti nepavyko. Manęs paprašė, kad metus kur nors padirbčiau, o tada vėl grįžčiau stoti. Tad tuos metus ir praleidau Dniepropetrovsko muzikiniame teatre. Vėliau į universitetą įstojau – viena iš priežasčių mokytis buvo sovietinės armijos vengimas. Vis dėlto, padirbęs Dniepropetrovske, supratau, kad armijos neišvengsiu. Kas pusę metų privalėjau ieškoti priežasties, kodėl negaliu tarnauti, o tai labai vargino. Nusprendžiau atitarnauti ir tada jau ramiai dirbti teatre. Bebaigiant tarnybą, Lietuvoje paskelbė, kad tremtiniams bus sugrąžinta žemė, ir tėvas nusprendė grįžti. Tad po armijos su šeima atvykau į Lietuvą. Apie teatrą jau negalvojau, pradėjome ūkininkauti, bet baletas greitai vis tiek mane surado.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbate jau septyniolika metų. Jūsų jubiliejų teatras minės operete "Karaliaus antrininkas", kuriai jūs pastatėte choreografiją. Įdomu, kuris spektaklis jums pačiam artimiausias širdžiai?

– Atsakysiu galbūt ne visai originaliai. Bet koks vaidmuo – ar šoktum kordebalete, ar atliktum solinę partiją, suteikia svarbios patirties. Visi vaidmenys reikalingi – jeigu ne tau asmeniškai, tai visam veikalui. Juk muzikinis teatras – kolektyvinis darbas. Visi dirbame išvien, kaip vienas didelis organizmas, tad kiekvieno indėlis svarbus. Todėl nenorėčiau išskirti kurio nors vieno vaidmens, nes stengiamės dirbti taip, kad kiekvienas spektaklis taptų tikru įvykiu. Kauno muzikiniame teatre nėra šokėjų, kurie būtų tik solistai. Šokame viską: vieną dieną artistas gali šokti kordebaletą, o kitą dieną – solinį vaidmenį. Tad Kauno muzikinio teatro scenoje gaunama patirtis yra platesnė, turtingesnė.

– Nuo kokių spektaklių prasidėjo jūsų kelias Klaipėdoje, o vėliau – Kaune? Kas labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Sakiau, kad nenoriu išskirti vieno spektaklio, tačiau jei labai reikia, tai būtų Jurijaus Smorigino "Carmina Burana" pagal Carlo Orffo muziką. Tai buvo pirmasis spektaklis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame atlikau solisto partiją. Jis man buvo labai prie širdies, todėl atmintinai mokėjau beveik visus vaidmenis: ir solistų, ir kordebaleto šokėjų, tiek moterų, tiek vyrų partijas. Šis spektaklis mane žavėjo savo pastatymu ir stilistika. Pasirodyti jame buvo nemenkas iššūkis, nes jis reikalavo nuolatinio šokio. Į sceną išeini su kordebaletu, minutėlei nubėgi į užkulisius nusivalyti prakaito, sugrįžęs šoki solo partiją, o tada vėl laukia kordebaletas, palydimas dueto.

Į Kauno muzikinį teatrą, kaip mokytoją, mane 2004 m. pakvietė tuometis baleto trupės vadovas Dainius Bervingis. Su trupe pradėjome nuo džiazo, o po metų tapau ir atlikėju. Dalyvavau visuose repertuaro spektakliuose, atlikau ir solinius vaidmenis, šokau ir kordebalete – viskas padėjo kaupti patirčių bagažą.

– Baleto artistai gyvena du gyvenimus – kol šoka ir kai nulipa nuo scenos. Garsusis baleto primarijus Nikolajus Ciskaridzė ne kartą prisipažino laukęs artisto karjeros pabaigos, nes jautėsi tiek fiziškai, tiek emociškai pavargęs. O kokios mintys, nulipus nuo scenos, lankė jus?

– Labai subtilus klausimas. Išties, ateina laikas, kai supranti, kad nebegali savęs priversti šokti, nebėra motyvacijos to daryti. Taip dažniausiai nutinka praėjus 20 šokimo metų. Kūnas ima sunkti, norint jį išjudinti prireikia trigubai daugiau pastangų, dingsta ir vidinė ugnelė. Ne veltui sovietų laikais po aštuoniolikos metų darbo baleto artistas gaudavo rentą. Juk pasirodyti spektaklyje – didžiulis fizinis ir emocinis krūvis. Ypač vyrams, kuriems reikia kilnoti partnerę, ir atlikti tai kokybiškai. Norėčiau atkreipti dėmesį į baleto mokyklos svarbą. Jei joje sugebama išmokyti dirbti taisyklingai, išvengiant traumų, galima šokti ir ilgiau. Dabar daug kalbama apie specialius pratimus, pilatesą, o anksčiau viso to nebuvo. Žinau nemažai artistų, kurie į sceną lipa susileidę vaistų nuo skausmo, tačiau taip neturėtų būti.

Taisyklinga kūno padėtis šokant ir rūpinimasis savimi šokėjui yra ypač svarbūs. Tik taip galima išvengti traumų. Neretai būna, kad artistas ilgus metus šoka ir jaučiasi puikiai, tačiau jam staiga pradeda skaudėti kelį. Pasirodo, kad ten kaupiasi vanduo, nes tam tikro judesio metu šokėjas netaisyklingai statydavo pėdą. O juk krūvis milžiniškas – įsivaizduokite, kad kasdien po mažiausiai septynias valandas intensyviai šokate. Visų pirma, iš organizmo prakaituojant išplaunami mineralai, tad reikia nepamiršti jų papildyti. Dažnas šokėjas per mažai ilsisi, nes turi antrą darbą, tad nelieka laiko kojų ištiesti. Tai lemia, kad vyresnio amžiaus atėjęs į repeticijų salę, jauti, jog tavo kojos – kaip kaladės. Kol jas pramankštini, užtrunki kur kas ilgiau nei anksčiau. Ilgainiui kūnas pradeda siųsti signalus, kad pavargo, pasipila traumos.

Tad taip, aš laukiau momento, kai nulipsiu nuo scenos. Ateina laikas, kai supranti, kad šokti jau nebenori. Baleto šokėjui taip kalbėti galbūt nėra įprasta. Dalis artistų bando šokti tol, kol visiškai persitempia. Vis dėlto dažniausiai žmonės supranta, kad svarbu laiku pasitraukti. Visa tai sunku nupasakoti, galima tik pajusti – štai, atėjo laikas. Žinoma, būna ir tokių artistų, kurie šoka iki 60-ies, tokio amžiaus vis dar turi drąsos ir veržlumo, bet jų nedaug.

– 2018 m. baigėte mokslus prestižinėje A.Vaganovos rusiško baleto akademijoje. Kokių žinių pavyko pasisemti šioje visame pasaulyje garsioje aukštojoje mokykloje?

– Šie mokslai man buvo išties nemenkas iššūkis. Juk, kaip ir minėjote, A.Vaganovos rusiško baleto akademija yra garsi visame pasaulyje. Lankydamas pamokas, stebėdamas, kaip dirba baleto grandai, ir bendraudamas su savo darbo vadovu choreografu Nikolajumi Bojarčikovu išties pasisėmiau vertingų žinių. Tuo metu turėjau nemažai abejonių dėl savo kelio, choreografo ir baleto trupės vadovo darbo. Tačiau N.Bojarčikovas man padėjo suprasti, kad judu gera linkme. Akademijoje praleisti metai buvo vertingi ne tik keliant meistriškumą, bet ir geriau save pažįstant bei įvertinant. Po armijos praradus šokėjo formą, man visada trūko pasitikėjimo savimi, o mokslai akademijoje jo suteikė. Supratau, kad svarbiausia išlikti savimi ir nebijoti savo nuomonės. Tai padaryti kartais išties nelengva.

– Kokia jums atrodo šiandienė šokio scena Lietuvoje? Šokis vis modernėja, konceptualėja. Vis dėlto galbūt kartais taip susikoncentruojama į konceptualumą, kad prarandama visa šokio prasmė ir kokybė? Informacinėje visuomenėje gyvenanti auditorija taip pat vis keičiasi – tampa nekantresnė, norinti visko greitai, čia ir dabar. Galbūt, jai pataikaujant, profesionalus šokis kiek išsigimsta? O galbūt jis kaip tik turėtų keistis ir labiau prisitaikyti prie nekantraus šiandienos žiūrovo?

– Šiuolaikinė auditorija išties yra nekantri ir paveikta socialinių tinklų. Tačiau kol kas nepastebiu, kad greitas šiandienis gyvenimo tempas drastiškai transformuotų teatrą. Žinoma, sunku nuspėti, kas mūsų laukia ateityje. Tačiau nenorėčiau tikėti, kad teatro spektakliai ilgainiui taip pasikeis, kad tetruks 20 minučių. Meno prerogatyva yra pakylėti žiūrovą virš kasdienybės, leisti jam patirti stiprių emocijų, pasvajoti. Iš teatro sugrįžęs į buitį žmogus jaučiasi pakylėtas, kasdienis gyvenimas jam atrodo skaidresnis, tauresnis, atsiranda motyvacija ir prasmė. Atėjęs į salę, žiūrovas tarsi atveria savo pasąmonę ir laukia kontakto su aktoriumi, jo skleidžiamos bioenergijos. Jei, taikantis prie greito gyvenimo ritmo, spektakliai sutrumpės iki kokių 20 minučių, žiūrovas tiesiog nespės atsipalaiduoti ir pajusti to kontakto.

Tikslo siekimą palyginčiau su plaukimu iš vieno upės kranto į kitą. Upė srauni, tad, jei tikslo link plauksi tiesiai, srovė tave nuneš. Todėl kartais reikia pasiduoti upės tėkmei.

Žinoma, visi teatrai stengiasi pritraukti kuo daugiau auditorijos. Tačiau negaliu teigti, kad tai bandoma padaryti bet kokiais būdais. Kultūrinis kontekstas ir profesionalumas labai svarbūs. Norėčiau tikėti, kad profesionalus šokis ir toliau formuos žiūrovo skonį, o ne jam pataikaus. Na, o kalbant apie labai konceptualius spektaklius, manau, kad dramaturgijos vis dėlto nereikėtų pamiršti. Siužetas leidžia žiūrovui labiau susitapatinti su personažais ir atlikėjais, giliau išgyventi veiksmą scenoje.

– Kokį spektaklį – pagal kokią muziką, su kokiu režisieriumi – ateityje svajojate pastatyti?

– Laikausi nuostatos, kad reikia veikti dabar ir čia. Aišku, apie ateitį būtina svajoti, tačiau tos smėlio pilys neretai sugriūva. Todėl apie planus ir norus stengiuosi daug nekalbėti. Veikdamas čia ir dabar bei 100 proc. atiduodamas savo jėgas, galiu nesijaudinti dėl ateities. Esu ne kartą pastebėjęs, kad, laikydamasis tokios pozicijos, sulauki tokių dalykų, apie kuriuos negalėjai nė pasvajoti. Jei man prieš 25-erius metus kas nors būtų pasakęs, kad aš tapsiu choreografu ir statysiu spektaklius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, būčiau tik pasijuokęs. Tai atrodė nepasiekiama svajonė.

Tad, kai gyvenimas man pateikia iššūkį, stengiuosi kuo geriau jį įveikti čia ir dabar, taip tarsi pakildamas laiptuku į viršų. Negaliu žinoti, kas nutiks po penkerių metų. O jei apie tai svajočiau, nepadaryčiau to, ką būtina atlikti dabar. Svajoti reikia, bet man atrodo, kad mūsų svajonės dažnai būna neapčiuopiamos ir besikeičiančios. Mano nuomone, galutinis tikslas negali būti griežtai apibrėžtas, nes, laikui bėgant, keičiasi ir pats žmogus. Taigi, pasiekus svajonę, neretai pasirodo, kad kažkas ne taip, ji ne tokia. Tikslo siekimą palyginčiau su plaukimu iš vieno upės kranto į kitą. Upė srauni, tad, jei tikslo link plauksi tiesiai, srovė tave nuneš. Todėl kartais reikia pasiduoti upės tėkmei.