Kolektyvo ilgametis bičiulis pasirodys abiejuose amplua. Atlikėjas, išleidęs apie 100 muzikos įrašų, kurių kolekciją šiais metais planuoja papildyti dar trimis, yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tokį kaip "Grand Prix du Disque", "Diapason d‘Or", "Deutsche Schallplattenkritik". Koncerto metu scenoje pasirodys ir D.Geringo mokinys, žinomas violončelininkas Vytautas Sondeckis, skambės Antonio Vivaldi, Camille Saint-Sanso, Antonino Dvorako kūriniai.

Koncerto išvakarėse trumpo atokvėpio akimirką D.Geringas atsakė į "Santakos" žurnalistės klausimus.

– Kai buvote jaunas, mokėtės Maskvos konservatorijoje. Ką geriausiai atsimenate iš savo jaunystės, studijų metų, kai buvote ką tik pradėjęs kelią į savo violončelininko ir dirigento karjerą?

– Studijų metai yra patys gražiausi, kai turi labai daug svajonių, planų, draugų. Turėjau fantastiškus mokytojus. Mstislavas Rostropovičius tapo mano žvaigžde ir visą gyvenimą liko muzikiniu tėvu.

– Kas buvo jūsų įkvėpimas niekada nesustoti ir vedė pirmyn kelyje, kol tapote žinomas pasauliniu mastu?

– Artisto gyvenimas yra labai įvairus ir jame reikia daug disciplinos, darbo, nėra jokių laisvų dienų. Jei neturi įkvėpimo ir nenori pasiekti tam tikrų viršūnių, tada niekas nepadės. Įkvėpimas dar nėra viskas. Šiame kelyje turi būti ir minėtas darbas, ir talentas ir, aišku, laimė.

– Esate grojęs ne su vienu tarptautinio masto orkestru, tiek Vokietijos, tiek Tokijo ir kitais. Kuri patirtis jums buvo įdomiausia?

– Tikrai turiu didelį repertuarą ir tikrai nemažai esu grojęs įvairiose šalyse, kur kiekviename orkestre sėdi žmonės, muzikai, kurie labai mėgsta savo darbą. Negaliu iš jų išskirti nė vieno, todėl, kad juos labai gerbiu kaip savo draugus, kolegas ir sakyti, kad, pavyzdžiui, Berlyno filharmonikai yra patys geriausi, o kiti kažkuo prastesni negalima. Be abejo, skirtumų tarp orkestrų yra, tačiau išskirti tikrai nieko nenoriu. Vis dėlto Hamburgo radijo simfoninis orkestras buvo kaip mano namai, artimiausias iš visų. Dirbau ten ketverius metus, turėjau daug gerų draugų ir galima pasakyti šita patirtis buvo viena geriausių bendradarbiaujant su orkestrais.

– Kaip yra kalbant apie jūsų kaip dirigento patirtį, kas jums labiau prie širdies – batuta ar violončelė?

– Man labiausiai prie širdies yra muzikavimas. Mano nuomone, nesvarbu, kokiu instrumentu tikras muzikantas atlieka savo muziką. Dirigavimas man yra tarsi mano galimybių praplėtimas ir diriguoti orkestrui man reiškia perduoti savo patirtį, meilę muzikai kitiems.

– Esate ir dėstytojas. Kas jums labiausiai patinka dirbant su mokiniais?

– Visada, prieš 100, 200 ar net 300 metų buvo taip, kad meistras perduoda mokiniams savo patirtį. Esu tarsi amatininkas, kaip žmogus, kuris daro kostiumus ar batus. Jie perduodavo savo amatą kitiems. Muzikos mokytojas taip pat turi išmokyti jaunus žmones to, ką sugeba pats. Iš kitos pusės mokytojas dar turi sugebėti inspiruoti, išmokyti suprasti muziką, susidoroti su savo kaip muzikanto gyvenimu.

– Yra kompozitorių, kurie kūrė muziką specialiai jums. Ar su tais kūriniais jūs jaučiate artimesnį ryšį kaip atlikėjas?

– Kiekvienas atlikėjas yra pats laimingiausias, kai turi galimybę susipažinti ir dirbti su pačiu autoriumi. Taip galima tiesiogiai sužinoti ką kompozitorius savo kūriniu norėjo išreikšti, kokios buvo jo mintys, jausmai. Mes, atlikėjai, esame autoriaus pasiuntiniai. Autorius yra tarsi mūsų dievas, kurio žodį turime skleisti, teisingai perteikti norėtą pasakyti žinią.

– Matote religijos įtaką jūsų muzikai?

– Kiekvieno muziko religija yra muzika. Ji yra tam tikras dvasiškumo atspindys.