Europos meno mozaika Lietuvoje

Galerijoje „Drobė“ retai sutiksi užsienio autorių parodų, tačiau būtent birželis pasipildė šia patirtimi. Nuo 13 iki 30 d. šioje erdvėje galima patyrinėti Kauno kūrybinių industrijų centro (dar žinomo kaip „Artkomas“) meno rezidencijos dalyvių sukurtus darbus. Nuo Ispanijos iki Kroatijos, nuo Vokietijos iki Ukrainos – darbai atspindi ne tik pačius menininkus, bet ir jų patirtį Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Nidoje ar kitame Lietuvos kampelyje.

Atidarymo išvakarėse susirinko jaukus būrelis lankytojų, jau tapusių meno rezidentų draugais. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder pastebėjo, kad tokius meninius keliautojus visada malonu priimti ir leisti jiems savomis spalvomis nupiešti buvimo Lietuvoje patirtį. Kauno kūrybinių industrijų centro vadovas Olegas Darčanovas priminė: projektas „CreArt 3.0“ vykdomas jau dvylika metų, o į vieną tinklą susijungia net trylika Europos miestų. Meno rezidencijos ne tik skatina apsikeisti gerąja patirtimi, bet ir vykdo nuolatinę tarptautinio apsikeitimo programą, skirtą pradedantiesiems menininkams, kuratoriams ar net kultūros vadybininkams. Taip kuriasi ne tik pažintys, bet ir įgyjama kultūrinė patirtis, kuri išsivysto į meninį rezultatą.

Istorijos dvelksmas

Galerijos erdvėje aptinkame keturis autorius, gana tolygiai pasiskirsčiusius savo zonomis – vos įėję sutinkame ispano Gonzalo de Miguelio Villos koloristika išsiskiriančius koliažinius kūrinius. Vyraujančios pirminės spalvos – geltona, raudona, mėlyna, o iš jų išeinančios rožinė, žalia ir oranžinė sukuria tikrą spalvų kokteilį. Pasak autoriaus, jo meninis moto – meno kritikės Marcios Tucker žodžiai: „Pirmiausia veik, paskui galvok. Tada bus apie ką galvoti.“

Apžvelgę G. de Miguelio Villos darbus galime įtarti, kad ši frazė – tikras įkvėpimo šaltinis. Jo koliažai susideda ne tik iš senų ir naujų Lietuvoje blusturgiuose atrastų nuotraukų, bet ir iš dažų, skulptūrinių įprasminimų – vienas iš jo darbų – ant bato kurpaliaus priklijuota moters nuotrauka, kurios lūpos aptaškytos rožiniu dažu. Kurpaliaus apačioje pritaisytas teptukas įjungus pradeda judėti taip greitai, kad, atrodo, moteris iš nuotraukos pati darosi veido makiažą. Kiti kūriniai atspindi Lietuvos istorijoje dažnai matomus vaizdus: lietuviai vyrai kareiviškomis uniformomis, lietuvaitės, fotografuotos tų laikų fotostudijose, apsirengusios juodomis suknelėmis su baltomis apykaklėmis.

Kiti menininko kūriniai tampa ne tik koliažais, bet ir padėtais ready-made objektais, lyg įrodymas, kad „aš čia buvau“. Perkirptas per pusę žuvies žaislas, tvarkingai sudėtos knygos, taksi švytinti iškaba nurodo vietas, kuriose autorius paliko savo ženklą, o minėtus daiktus atsivežė į galeriją. Veikdamas savo moto ir užsidegimo, autorius, matyt, netyčia išsiplėtė erdvėje pristatydamas daugiau darbų nei kiti autoriai, tačiau tai nenuneigia prasmės.

Eksponuojami kūriniai tyrinėja Lietuvą, jos vietas, aptinka ir lietuviui naujai parodo istoriją, kuri gali būti perteikta ir per švelnią atminties prizmę.

Li­sa Oki. Still li­fe with flo­wers, ap­ri­cots and onions/ Na­ti­ur­mor­tas su gė­lė­mis, ab­ri­ko­sais ir svo­gū­nais.

Įprasminta mitologija

Toliau galerijoje susipažįstame su kroato iš Bosnijos ir Hercegovinos Lukos Tomičiaus lietuvių mitologijos įprasminimu.

Šio menininko darbo stiliaus negalime įvardyti viena sąvoka – kaip Naujųjų medijų programos absolvento L. Tomičiaus meninė išraiška – nuo piešinių, grafikos, iliustracijų iki performansų, instaliacijų ir žemės meno.

Eksponuojami kūriniai tyrinėja Lietuvą, jos vietas, aptinka ir lietuviui naujai parodo istoriją, kuri gali būti perteikta ir per švelnią atminties prizmę.

Šioje rezidencijoje L. Tomičius Lietuvą tyrinėjo iš jam aktualios – mitologijos ir antropologijos – pusės. Įkvėpimas domėtis gimė susipažinus su Naujosios Romuvos tikėjimu, o tai paskatino kurti darbus įprasminant mitus.

Parodoje autorius, naudodamasis gamtoje ar gyvenamojoje erdvėje rastais daiktais – medžio šakelėmis, lapeliais, šiaudais, lietuvių tradicine tekstile, kuria tiek vizualinį, tiek emocinį vaizdinį mūsų vaikystės girdėtoms istorijoms apie aitvarus, giltinę, ašvienius. Galiausiai pasaką apie Eglę žalčių karalienę jis pasakoja per eglės, beržo, uosio, ąžuolo ir drebulės lapų kompozicijas, taip pabrėždamas kiekvieno medžio simboliką ir ryšį su mitologija.

Šiame kontekste autoriaus pasirinktos medžiagos kūriniams suteikia prasmę ir kartu riboja konceptualias idėjas. Kaip multimedijų menininkas, jis galėjo eksperimentuoti su įvairiomis medijomis ir disciplinomis, kurios parodytų jo platesnį meninį potencialą, tačiau jis laikėsi savo nusistatymo – įprasminti baltų mitologiją per gamtą.

Lu­ka To­mič. The sto­ry of Eglė / Eg­lės is­to­ri­ja. 

Žvilgsniui lavinti

Abstrakcionizmo apraiškomis pasižymintys ukrainietės Ksenijos Safinos darbai skiriasi nuo kitų. Paveikslai formalūs, gana griežtoki, vyraujanti spalva sukelia švelnios nostalgijos ir ramybės būseną. Tyrinėjant iš arčiau, galima įžvelgti gyvūnų, augalų, senąją ir naująją architektūrą, po lygiais potėpiais pasislėpusius peizažus. Jos vystomas formalusis stilius sutampa su Susan Lange propaguotomis prasmingomis formomis.

Dailininkė siekia atskleisti tematiką ir idėjas per aiškias, išdėstytas formas, bet kartu leidžia sau keisti tapymo stilius, pritaikydama juos prie skirtingų temų.

Autorės darbai parodoje kviečia daugiau apmąstyti vaizdą, lavinti meno regėjimą. Parodos kontekste tapytojos darbai ne tik papildo bendrą ekspoziciją, bet ir skatina dialogą tarp skirtingų meninių stilių. Jos kūriniai yra savotiškas kontrapunktas kitiems darbams, suteikdami parodai dinamiškumo ir įvairovės.

Kse­nia Sa­fi­na. Night. Abst­ract landscape/ Nak­tis. Abst­rak­tus pei­za­žas.

Kasdienybės šviesa

Galiausiai prieiname prie vokietės Lisos Oki iliustravimo technika nutapytų darbų. Gimusi tarp ramių Bavarijos kaimo kraštovaizdžių, menininkė išsiugdė ilgalaikį susižavėjimą šviesos ir formos sąveika.

Norint apibendrinti vienu žodžiu visus kūrinius, pasirinkčiau „kasdienybė“. L. Oki tyrinėja kasdienybę ne kaip rutiną, jau įgrisusią, atsibodusią, monotonišką, bet esančią čia ir dabar, vos vos pasikeitusią. Dalykai jos kūriniuose – matomi diena iš dienos, tačiau autorės parodyti kitu rakursu. Tai leidžia žiūrovui sustiprinti užmegztą ryšį per jau iliustruotą kasdienybę.

Darbai su subtilios elegancijos poskoniu, pasirinktos spalvos papildo ekspozicijos spalvų kokteilį. Parodoje eksponuoti du darbai atskleidžia akvarelėje įprasmintą patirtį Kaune – Kauno pilis ir Vytauto Didžiojo tiltas. Net jei tai ne kasdienybės įžvalgos, bandymas eksperimentuoti suteiktų L. Oki darbams gilumo ir ekspresijos.

Apėjus visus darbus galvoje mezgasi idėjos, kaip mes iš tikrųjų matome Lietuvą, o kaip ją mato kiti. Vieniems tai istorijos įprasminimas šiuolaikiškai, kitiems – mūsų pagonybės išaukštinimas, tretiems – formų ir griežtumo įrėminimas ar kasdienybės šventė. Tai atspindi galingą meno gebėjimą įkvėpti ir keisti žmonių požiūrį į aplinkinį pasaulį, įtraukiant jų emocines, intelektualines ir dvasines patirtis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tokį meną

Tokį meną portretas
Tik šikinykan kabint.

Patarimas

Patarimas portretas
Susikiškit ta savo "meną" kur nesueina ir eikit toliau kokaino uostyt..
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių