Pjesę pats parašęs režisierius spektaklį skiria trečiajam Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui.

Akcentuodamas primirštus ir neviešintus faktus apie K.Griniaus demokratiškos Lietuvos viziją ir šalies politinę situaciją tarpukariu, režisierius siekia atkreipti dėmesį į klaidas ir faktinius netikslumus interpretuojant prieškario istoriją. Taigi, ką žinote apie K.Grinių? Ir ar esate tikri, kad viskas yra tiesa?

– Kodėl nusprendėte scenoje kalbėti būtent apie K.Grinių? Kuo jo asmenybė, žvelgiant jūsų akimis, atrodo aktuali šiandien?

– Visai neseniai LRT laidoje "Istorijos detektyvai" Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas sakė, kad gruodžio 17 d. Lietuvoje vieni minėjo prezidento K.Griniaus 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kiti šventė perversmo metines. Priminsiu, kad 1926 m. gruodžio 17 d., per prezidento K.Griniaus gimtadienį, buvo įvykdytas karinis perversmas, po kurio naujuoju prezidentu tapo Antanas Smetona. Man buvo labai nemalonu, kai vienas savaitraštis K.Griniaus gimimo dieną tiesiogine to žodžio prasme pagarbino A.Smetoną. Tai visiškai nekorektiška.

Tai rodo, kad į mūsų kultūros ir politinį lauką prezidentas K.Grinius dar tik ateina, kad nėra ne tik neįvertintas, bet ir iki galo neištyrinėtas. Mes visą laiką minime tik prezidentą K.Grinių ir tuos šešis jo prezidentavimo mėnesius. Bet pamirštame kitką – dvejus jo darbo metus einant ministro pirmininko pareigas. 1920 m. buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, kurio data buvo Tautos šventė, kaip kad dabar – Vasario 16-oji, tik A.Smetona tai panaikino. Šis Steigiamasis Seimas pavedė K.Griniui sudaryti vyriausybę, ir jis sudarė vieną visų laikų stabiliausių Lietuvos vyriausybių. Tai buvo kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybė – valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų. Ši vyriausybė 1920 m. padėjo pagrindus demokratinei Lietuvai. Buvo atidarytas teatras, universitetas. Per tuos dvejus metus, K.Griniui būnant ministru pirmininku, įvyko didžiuliai struktūriniai pokyčiai, bet tai kažkodėl visai neakcentuojama. Juolab kad ministro pirmininko, kaip ir tada, taip ir dabar, galios buvo didesnės nei prezidento.

Kitaip sakant, K.Grinius, kaip prezidentas, galėjo padaryti mažiau negu būdamas ministru pirmininku. Tai, kad nebuvo pasipriešinta perversmui, mažiau ar daugiau yra atsakinga M.Sleževičiaus vyriausybė, o ne K.Grinius, nes visi svertai buvo vyriausybės rankose. Prezidentas labiau buvo konstitucinė valstybės galva, jis vykdė ambasadorių priėmimus, važinėjo po šalį, bet realią politiką vykdė ministras pirmininkas.

Džiaugiuosi, kad galbūt mūsų spektaklis šiek tiek prisidės, kad ta tiesa apie K.Grinių vis dėlto paaiškėtų. Išeivijoje buvo paskelbti duomenys – gydytojas K.Grinius per visą savo gyvenimą priėmė 100 tūkst. ligonių. Parašė šimtus straipsnių, dirbo sanitarijos vyriausiuoju higienos gydytoju Kaune, jo vardu buvo pastatyta sanatorijų, įsteigta "Pieno lašo" draugija, kuri sumažino kūdikių mirtingumą, Kaune įrengta kanalizacija. Ta elementari pasiekta Kauno gerovė buvo daktaro K.Griniaus nuopelnas. Po perversmo išvytas iš prezidentūros, jis nelakstė ir nesiskundė, kaip ne kai kurie mūsų veikėjai, bet tyliai sugrįžo į sanitarijos ir higienos įstaigą ir iki 1935 m. joje dirbo.

Dar galima pasakyti, kad jis jaunystėje buvo ir knygnešys. Mes labai daug kalbame ir žinome apie Vincą Kudirką ir Povilą Višinskį, kurie buvo K.Griniaus bendražygiai – bet jie labai anksti mirė, o K.Grinius tuos darbus tęsė ir nuveikė daug daugiau. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad tiek P.Višinskis, tiek tas pats V.Kudirka mums tapo kone mitologinėmis asmenybėmis, o K.Grinius, kadangi jį nuvertęs A.Smetona stengėsi laikyti šešėlyje, tuo labiau vėliau buvo sovietmetis, taip ir liko primirštas. Emigravęs į Ameriką K.Grinius labai aštriai pasisakė prieš sovietų režimą. Jis ne kartą kalbėjo per radiją, buvo susitikęs su valstybės sekretoriumi, parašė penkiolikos vyriausybių vadovams memorandumus. Žodžiu, turime labai panašių aliuzijų su šiandiena. O paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kalba atkartojo K.Griniaus žodžius, pasakytus po karo, kad apie demokratiją kalbėti niekada nėra per anksti, gali būti tik per vėlu. Ir kad ją reikia visą laiką ginti – prezidentas B.Obama irgi palinkėjo ginti demokratiją kiekvieną dieną nuo populizmo, rasizmo.

Dar mane stebina tai, kad perversmas minimas kaip svarbi ir pozityvi data, bet jeigu mes demokratai ir gyvename demokratinėje valstybėje, mums turėtų būti aišku, kad nekonstitucinių metodų naudojimas negali būti giriamas. Tai nekvestionuojama. Yra Konstitucija, demokratinė tvarka – ir jokių išlygų. K.Grinius prieš mirtį labai išsamiai papasakojo apie perversmą, jo eigą ir priežastis. Šie prisiminimai buvo publikuoti. Tad labai keista, kad net dabar, per 150 metų jubiliejų, tai niekur nebuvo pakartota ir naujai perpublikuota. Kodėl? Ogi todėl, kad net priešininkai niekada niekur nekvestionavo K.Griniaus sąžiningumo.

K.Grinius buvo nepaperkamas, nekorumpuotas, prie jo niekada neprilipo joks skandalas. Kiekvienas jo žodis yra teisybė. Jis niekur nemelavo, buvo savikritiškas. Todėl jo, kaip buvusio tų įvykių epicentre, perversmo liudijimas neginčijamas ir yra tikrai ne perversmininkų naudai. Todėl net ir dabar tai yra nutylima. Mes to nežinome. Ir netgi yra sukurtas mitas, kurį šia pjese ir spektakliu labai norisi paneigti, kad neva K.Grinius lengvai atidavęs valdžią. Tikrai nelengvai – jis priešinosi dvi paras, jam grasino, ir jis atsistatydino tik po to, kai liko vienui vienas, kai vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Išlaužė ministro pirmininko M.Sleževičiaus duris, suvežė visus ministrus į štabą Gedimino gatvėje. Jie irgi nesutiko atsistatydinti. Grasino, kad juos išveš į Alytų, pakabins ant stulpų. Tada įvyko valstiečių liaudininkų centro komiteto posėdis, kurio metu buvo nuspręsta, kad geriau yra atsistatydinti negu, kaip yra pasakęs pats K.Grinius, įsivelti į naminį karą, kuris būtų Lenkijai suteikęs pretekstą įsiveržti. Juzefas Pilsudskis irgi buvo tik ką paėmęs valdžią smurtu ir buvo visai neaišku, kas gali įvykti, nes kariuomenė juk stovi 100 km nuo Kauno. K.Grinius pasiaukojo. Skirtingai nuo A.Smetonos, jis neturėjo ambicijų valdyti.

Jis visada sakydavo, kad pirmiausia yra gydytojas. Žmonės dar nebuvo įsisąmoninę, kad ne tik demokratijos vaisiais reikia naudotis, bet ir ją ginti. Dar nebuvo priprasta prie demokratinės tvarkos, prie atsakomybės, kad turi atsakyti už savo valstybę, kad visi nuo aukščiausio iki žemiausio turi gerbti tą visuotinį susitarimą, kuris yra užfiksuotas Konstitucijoje. Tai labai svarbios pamokos. Ir dabar daug kas, K.Griniaus žodžiais tariant, nori demokratiją numesti kaip pasenusį žaislą. Tas matyti ir patyrusiose demokratijos šalyse. Tad K.Griniaus pavyzdys labai aktualus šiandien. Todėl ir gimė šis kūrinys.

– Kas padrąsino patį imtis kurti ir pjesę, kurią rašėte vasarą savo sodyboje Juškonyse?

– Ta pati K.Griniaus asmenybė ir sukauptos žinios apie jį. Jaučiau, kad tai yra mano pareiga ir atsakomybė. Tai nėra vien smalsumas ar noras kažką šokiruoti. Tiesą sakant, šios pjesės aš visai nesiruošiau rašyti, nes tuo metu rašiau monografiją apie Juozą Vaičkų ir net nemačiau, kad yra K.Griniaus jubiliejus. Tačiau taip išėjo, kad medžiagą apie K.Grinių pradėjau rinkti anksčiau, nei kad sužinojau apie jubiliejų. Lyg pajunti, kas ore tvyro. Jaunimas tai pajunta per šiuolaikiškas temas, kaip emigracija, aš tai pajuntu per buvusius laikus.

Kai stačiau spektaklį JAH buvau pakviestas į Seimą pasakyti kalbą Kovo 11-osios proga. Kalbą sukonstravau grynai iš Juozapo Albino Herbačiausko tekstų, kurie nuskambėjo taip, lyg būtų parašyti šiandien. Tais laikais jis kai kam atrodė kaip koks kvailelis, o dabar matome, kad buvo pranašas. Taip jau yra, kad jis išpranašavo daugelį dalykų. K.Grinius irgi su savo demokratija tuo metu kai kam atrodė naivus. Bet jis visą savo gyvenimą buvo nuoseklus ir pranoko savąjį laikmetį. Tai  absoliučiai šiuolaikiškas žmogus. Taip, kaip mes dabar užsiimame visokiomis veiklomis, mokomės iki gyvenimo galo, Lietuvos kontekste K.Grinius pagal tuos europinius kriterijus yra tikriausias europietis. Netgi šiuolaikiniame kontekste.

Jis užsiėmė daugeliu veiklų: bendravo su žmonėmis, daug keliavo, daug kur gydytojavo. Gydytoju dirbo choleros epidemijos laive Kaspijos jūroje metu, paskui turėjo kabinetus Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškėse, o per Pirmąjį pasaulinį karą netgi vadovavo gydykloms Čečėnijoje, kur gydė fronte sužeistus karius ir karininkus, vedė ekskursijas. Paskui – Prancūzija, kur palaidojo sūnelį Jurgį, grįždamas iš Rusijos, kurioje bolševikai nušovė jo žmoną ir dukterį. Prancūzijoje kartu su vyresniu sūnumi Kaziu, kuris vėliau tapo Lietuvos pulkininku, rinko ir telkė lietuvius, karo nublokštus į Vakarų Europą. Grįžęs į Lietuvą, be politinės veiklos, užsiėmė sanitariniu švietimu, buvo Kauno vyriausiuoju sanitarijos gydytoju. Šalia to visą laiką buvo  publicistas. Gaila tik tiek, kad visai neturėjo laiko teatrams. Teatre jis visai nesilankė. Bet, kaip teatralas, aš jam tai atleidžiu (juokiasi).