– Pjesėje veiksmas vyksta K.Griniaus sesers Onos sodyboje Alksniškėse 1942–1944 m. Kodėl pasirinkote būtent tokią erdvę ir laiką?

– 1942 m. lapkričio 14 d. K.Grinius kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Aleksa parašė memorandumą prieš žydų genocidą. Todėl jis buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo sesers Onos sodyboje Alksniškių kaime, netoli tėviškės. Išskyrus, atrodo, Švedijos monarchus, kurie išėjo į balkoną su geltonomis žvaigždėmis, kai naciai paskelbė žydų genocidą, nežinau kito tokio dydžio politinio veikėjo visame pasaulyje kaip K.Grinius, kuris būtų taip drąsiai gelbėjęs žydus per holokaustą ir kuris dar būtų parašęs memorandumą. Tai buvo tolygu savižudybei, o jis tai padarė, nepaisant visko. Man labai keista, kad mes, matydami tą lietuvių tautos kai kurių atstovų dalyvavimo holokauste negatyvią pusę (tai teisinga ir smerktina), labai ilgai nematėme kitos pusės. Kad pats aukščiausias elitas, trys žmonės iš skirtingų partijų, susivienijo ir sugebėjo tai padaryti. Tai didžiulis įvykis. Apie tai tuo metu pranešė anglų radijas. Iš esmės net popiežius tylėjo. Dėl to man tas periodas yra labai svarbus.

Pjesėje vaizduojama situacija paremta istoriniais faktais. Ir nuskambantis K.Griniaus tekstas yra beveik autentiškas. Aišku, jis parašytas kitoje vietoje ir kitu laiku. Bet man pasirodė pjesės konstrukcijai labai dėkinga tai, kad tuo pačiu metu ten slapstėsi ir K.Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius, kuris nenorėjo eiti į perversmui vadovavusio generolo Povilo Plechavičiaus armiją. O vėliau jis tapo Suvalkų apygardos partizanų štabo Stirnos bataliono vadu ir 1946 m. buvo sušaudytas. Ten jie, būdami nuošalyje nuo karo audrų, kalbėjosi tikrai ne apie vištas ir orą, bet apie Lietuvos situaciją. Istorija yra geriausia mokytoja. Jiedu kalbėjosi apie istorines pamokas, Lietuvos valstybės klystkelius, klaidas ir pasiekimus. Svarstė, kokia bus ateitis. Juk partizanai kovojo ir kūrė viziją, kokia bus Lietuva.

Man pasirodė įdomu į šiuos įvykius įtraukti ir K.Griniaus seserį Oną, kuri nuo jaunystės irgi aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, vaidino brolio pirmosios žmonos Joanos Griniuvienės rengiamuose spektakliuose. Šiuos tris žmones pavertus epicentru buvo galima atskleisti minėtą kontekstą, bet kartu ir neiliustratyviai pereiti per visą K.Griniaus gyvenimą. Daugiausia naudoti paties K.Griniaus atsiminimai. Jis turėjo fenomenalią atmintį. Juos rašė būdamas Vokietijoje, įvairiose pabėgėlių stovyklose, neturėdamas jokios literatūros po ranka, o labai tiksliai išdėstyti ir metai, ir pavardės, ir menkiausi bei svarbiausi įvykiai, – viskas. Tai tiesiog neįtikima. Iš viso atsiminimų yra parašyta keturi tomai. Visus juos išleido K.Griniaus memorialinis muziejus Marijampolėje. Be šio muziejaus, dar yra jo kapas ir gražus paminklas senajame kelyje prie Selemos Būdos. Yra sėdintis prezidentas, tiesa, palyginti su A.Smetona ir A.Stulginskiu, ne toks vykęs, Kaune prie prezidentūros. Ir man norisi, kad mūsų dabartinė ir vėlesnės kartos šalia Vytauto ir Mindaugo minėtų K.Griniaus vardą. Žinoma, mano pastangos su šia pjese ir spektakliu yra kuklios, bet labai viliuosi, kad gal ateis toks laikas, kai bus sakoma – ne A.Smetonos, o K.Griniaus laikai. Kad žinotume, kad tarpukario Lietuva yra ne tik A.Smetonos autoritarinis režimas, bet ir demokratija, ir jos paveldą kuo toliau, tuo labiau reikia tyrinėti ir akcentuoti. Ši pjesė ir yra žingsnis į tai.

– Jūsų režisuotus spektaklius, pastatytus pagal jūsų paties parašytas pjeses, kalbančias apie tarpukarį (ypač prisimenant JAH, pjesę apie rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską), lydi sėkmė. Jie yra įdomūs ir paveikūs emociškai. Galbūt tai lemia jūsų didelė meilė tarpukario epochai?

– Gal čia kokia reinkarnacija, bet kartais atrodo, kad pats gyvenau prieškario Kaune. Kita vertus, man teko ir bendrauti su kai kuriais žmonėmis, menančiais tą laiką. Pavyzdžiui, daug bendravau su Juozu Grušu. Pjesėje yra niekur neužfiksuotų autentiškų detalių, kurias papasakojo daktaras Vytautas Juškys, su kuriuo irgi teko garbė labai daug bendrauti. Yra tekę klausyti jo ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pokalbių, politinių diskusijų. Pamenu ir Ragauską, Aurelijos ir Aldonos Ragauskaičių tėvą, kuris buvo pašto viršininkas. Paauglystėje teko su juo užsiimti istoriniais tyrimais, kartu rašyti straipsnį leidiniui "Mokslas ir gyvenimas". Žodžiu, esu daug ką girdėjęs iš pirmų lūpų. Ir taip nutikdavo, kad vis atsidurdavau tame prieškario Kaune. O kai daug skaitai ir išgirsti ta tema, norisi apie tai ir pačiam kalbėti.

Artėja valstybės šimtmetis, teatro šimtmetis, tad irgi noriu, remdamasis dokumentine medžiaga, parašyti pjesę apie teatro gimimą. Esu atradęs tokią 1920 m. karikatūrą – "Kai visi susitiko, susipyko ir nevalgę liko". Visi teatralai, kurie turėjo tam tikros patirties, suvažiavo į Kauną – Unė Babickaitė iš Amerikos, Andrius Oleka-Žilinskas iš Maskvos, Juozas Vaičkus ir Konstantinas Glinskis iš Peterburgo, Antanas Vitkauskas, dirbęs čia vietoje su draugija "Rūta". Visi susirinko ir niekaip nepavyko (tipiškai lietuviškai) surasti konsensuso. Vėl visi išsilakstė, ir dėl to teatras dar dešimt metų buvo tokio lygio, kuris buvo žemesnis už 1911 m. Vilniuje pastatytą Juliaus Slovackio "Mindaugą", kurį režisavo būsimasis ministras pirmininkas M.Sleževičius. Buvo rašyta, kad spektaklis "Mindaugas" buvęs labai aukšto lygio visomis prasmėmis – buvo scenografija, fonas, vaidyba, ansamblis, netgi programėlės buvo išspausdintos ant šilkinio audinio. Ko gero, jeigu būtų neįvykęs karas, jis ir toliau būtų režisavęs. O tais 1920 m., jeigu jie būtų susitarę, galėjo dešimt metų anksčiau atkeliauti profesionalus teatras. Tai dešimtmetis, kurį galima būtų pavadinti mėgėjišku blūdijimu, kol atsirado Andrius Oleka-Žilinskas su "Šarūnu". Čia irgi tokia pamoka, kad mes visada vėluojame su savo susitarimais.

Taip pat dar rengiu monografiją apie J.Vaičkų. Tai yra mūsų dramos tėvas, o neturime nė mažiausios brošiūros. Man prieškaris yra įdomus ne kaip buvęs laikotarpis, o kaip tai, iš ko galime pasimokyti. Kad neliptume kelintą kartą ant to paties grėblio. O mes vis lipame. Ir labai dažnai, ir visose srityse.

– Statydamas spektaklį kartu su aktoriais lankėtės Alksniškėse, K.Griniaus sesers Onos sodyboje, ten, kur ir vyksta pjesės veiksmas. Kaip šis autentiškas prisilietimas paveikė jus pačius ir kartu spektaklio kūrybinį procesą?

– Visada pasidomiu, ar yra autentikos, ir jeigu yra, reikia būtinai prie jos prisiliesti. Tai įkvepia, tai įeina į spektaklio struktūrą, į aktorių pasąmonę. Tai išjudina aktorius ir jie paskui puola irgi kažką skaityti, ieškoti informacijos, jie tampa tyrėjais, o ne vien atlikėjais to, ką parašė autorius, ką davė režisierius. Atsiranda azartas. Teatre dar pakabinau žydišką kalendorių, kuris yra skirtas visiems gelbėtojams per holokaustą. Ant viršelio kaip tik  pavaizduoti Griniai. Visi mes vos ne pradėjome varžytis, kas dar apie K.Grinių suras dar kokią negirdėtą detalę. A.Smetona tapo nepriklausomos Lietuvos ženklu, ir daug kas nežino, kaip buvo iš tikrųjų, kad buvo dar K.Grinius ir M.Sleževičius, ir kitų nuostabių politikų. A.Smetona tik per atsitiktinumą tapo toks, bet jis tikrai nebuvo pats brandžiausias. Kaip yra pasakęs Alfredas Bumblauskas, jis nebuvo didelė asmenybė, palyginti su tuo pačiu K.Griniumi ir kitais.

Tas betarpiškas prisilietimas prie vietų, prie žmonių, prie daiktų yra be galo svarbus. Man nėra įdomu pateikti, kaip dažnai daro jauni režisieriai, kažkokį grynai šiuolaikinį atitolusį požiūrį, lyg  anksčiau nieko nebūtų buvę. Lyg tik dabar gyventume ir tik šis laikas egzistuotų, o viskas, kas buvo, tai sena senovė ir nieko nebuvo. Britų psichologai neseniai paskelbė, kad 1870 m. vidutinio europiečio intelekto koeficientas buvo keturiolika punktų aukštesnis nei dabartinio žmogaus. Galite tuo patikėti?! O mes visą laiką galvojame, kad su kiekviena karta vyksta progresas. Vis išmanesni tampa telefonai, o ne mes patys. Tas atsigręžimas į praeitį, istoriją mus gali labai daug ko pamokyti.

Šiandien įprasta gyventi greitai, kad viskas būtų nauja ir greita. Vis lekiame ir nematome jokių detalių. Čia panašiai kaip kad aš pats važiuoju automobiliu iš savo sodybos vasarą – greit pralekiu ir daug ko nepastebiu. O kartą reikėjo važiuoti autobusu ir kol atėjau į stotelę, kiek visko pamačiau... ežero linkį, medžius, kurių, kai važiuoji, nematau... Taip ir kalbant apie kultūrą ir istoriją. Jeigu į ją įsižiūri, randi begalę įdomių dalykų. Kad ir sąsaja tarp B.Obamos ir K.Griniaus – jų kalbos yra labai panašios. Manau, kad jeigu jie susitiktų, rastų bendrą kalbą, labiau nei su savo amžininkais.

– Regis, spektaklis turėtų pažadinti didelį patriotizmo jausmą. Kaip pastarąjį vertinate, turint mintyje šiandienos kontekstą?

– Šiandien daug kur galima pamatyti netikslumų. Pavyzdžiui, žiūriu serialą "Laisvės kaina. Savanoriai", kuriame yra daugybė istorinių netikslumų. Nekalbu apie tai, kur tikrai yra fantazija, bet kad koks plėšikas Rickus gali tapti sovietų ambasados darbuotoju Kaune, tai atsiprašau. Dar yra labai neteisinga scena, susijusi su K.Griniumi, kur Seimą jis pavadina balaganu. Tai yra neįmanoma. Taip pasakyti K.Grinius ir šaudomas būtų nepasakęs. Jis kaip tik atsisakė paleisti Seimą. Pirmasis reikalavimas buvo, kad paleistų Seimą, bet jis pasakė, kad Seimas yra Konstitucijos garantas ir šaudomas jo nepaleis. Panaši problema iškyla ir kalbant apie patriotizmą. Mes kalbame apie kažkokį butaforinį patriotizmą. Gali mylėti tik tai, ką pažįsti. Negaliu mylėti nepažįstamo žmogaus taip, kaip myliu tuos žmones, su kuriais augau. Taip yra ir su tėvyne Lietuva. Tam, kad ją tikrai mylėtum, norėtum joje gyventi, ją kurti, turi detaliai ją pažinoti. Ir ne tik iš tos fanfarų pusės – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, bet turi pažinti ir jos vargus, klaidas ir klystkelius bei rasti savo herojus, kuriais norėtum sekti. Aš turiu K.Grinių, kuris man yra kaip siekiamybė. Kiekvienas jaunas žmogus galėtų rasti sau tą idealą. Kas – Steponą Darių, kas – Stasį Girėną, kas – Kazį Grinių, kas – Kiprą Petrauską ir t.t. Tada tas patriotizmas pasidarytų ne paradinis, sugalvotas, primestas, o tikras, grynas. Čia turbūt ir yra viena iš priežasčių, kodėl aš ir kalbu scenoje apie tai. Tas darbas ir yra vardan tos Lietuvos.

Kas? Spektaklio "Alksniškės" premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.