Laisvė kurti

Maironio lietuvių literatūros ir Tado Ivanausko zoologijos muziejuose eksponuojamos dvi šio kauniečiams puikiai pažįstamo menininko parodos – „Xuacsal“. Ekspozicijose – filmai ir paveikslai, inspiruoti senųjų ženklų – ankstyvojo paleolito urvų meno, sukurto 45–12 tūkst. m. prieš mūsų erą.

Anot G. Vuillard’o, šis menas nepasenęs – jo formos, vitališkumas ir drąsa ir šiandien atrodo šiuolaikiškai. Uolų dailininkai piešė iš atminties. Jų gestai prisitaikė prie akmens nelygumų, kūrybos polėkio nevaržė technikos išmanymas, noras pasiekti tobulumo standartų.

„Techniškumas – tai spąstai, į kuriuos patenka visi, kas mėgsta būti rakštimi panagėse. Metodika svarbi formavimuisi, bet trukdo emancipacijai“, – sako G. Vuillard’as. Jis pats priešistorinio žmogaus kūrybos temą transformavo taikydamas įvairias medijas – tapydamas ir kurdamas eksperimentinį kiną.

Gilles’is Vuillard’as. Xuacsal

Išgirsta priešistorė

G. Vuillard’as prisimena kompozitoriaus Claude’o Debussy žodžius: „Aš einu savo keliu tyliai, nė kiek nepropaguodamas savo idėjų, o tai yra revoliucionierių bruožas.“ Tad ir naujasis menininko projektas – ne pastanga atkartoti paleolito meną, o veikiau tik orientyras.

Paleoantropologijoje 20 tūkst. metų – trumpas laiko tarpas. „Priešistorė gyvena mumyse, nepaisant to, kad mes – pramoninė visuomenė, – sako menininkas. – Termoindustrinė visuomenė, kaip pabrėžė Rachel Carson, Meadows ir Claude’as Lévi-Straussas, yra akivaizdi masinio nuodijimo sistema. Auksinių berniukų, megalomanų milijardierių įsivaizdavimai, kad vieną dieną gyvens erdvėlaivyje Marse, yra pasenę. Jų nepasiekiamos, nežemiškos svajonės buvo ir mano senelių svajonės.“

G. Vuillard’as tapė klausydamasis savo sukurtų dainų – linksmų ar šiurpinančių pasakojimų, kurie padėjo studijoje sukurti paleolito atmosferą.

Jam patinkantis Henri Matisse’o noras supaprastinti tapybą artimas ir priešistorės žmogui, tiesiog norėjusiam atvaizduoti judančius gyvūnus. Prancūzų dailininkas savuosius kūrė tarsi dėliones, atspaudams naudodamas bulves, dažus tepdamas kempine.

Mes, kaip ir priešistorės žmonės, filmavome ir kūrėme meną akimirksniu, be jokių korekcijų.

Uolų menas – tai ne tik gamta, žmonių gyvenimo realijos, bet ir ženklai – to laiko kalba ir bendravimas, todėl eksponuojami literatūros muziejaus erdvėse G. Vuillard’o įgauna naujų papildomų reikšmių.

Nufilmuoti sapnai

Pagrindinis paleolito meno motyvas – medžioklė scena, bėgantys žvėrys. Ir pats G. Vuillard’as – tarsi regimybės medžiotojas, sugebantis savo kamera lengvai pagauti įsivaizduojamus gyvūnus. Jam svarbi ne kūrybos technika, bet jos poezija. Sąmoningai pasirinkęs gyventi be automobilio, visada ir visur vaikštantis jis ištobulino savąjį žvilgsnį, gebėjimą stebėti aplinką.

Kartu su menininke Egle Petrauskaite Grenlandijoje, Velykų saloje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje sukurtus analoginius trumpametražius filmus papildo kompozitoriaus Ramūno Jaro garso takelis. G. Vuillard’o kamera skrieja per metų laikus, improvizuoja tarsi vėjo gūsiai, nuo kurių virpa paveikslai. Mitinius priešistorės gyvūnus dengia judančių taškų greitkeliai, kartais lyja geometrinėmis figūromis.

„Tapymas remiasi sustabdyta akimirka, simboliais... Tapyba dešifruoja, bet nepateikia esmės, o kinas painioja ir užkoduoja. Tai – prasmės lavinos, kurias analizuojant reikia išnarplioti simbolinio pasaulio eskizą“, – sako menininkas. Filmuota kalnuose, kur žiema tapo ledynmečiu, o vasara – tarpledynmečio periodu. Dažnai naudojant techniką, kai kadrai montuojami pačioje kameroje, t. y. be papildomo montažo. ’Mes, kaip ir priešistorės žmonės, filmavome ir kūrėme meną akimirksniu, be jokių korekcijų“, – pasakojo G. Vuillard’as.

Vaizduotė jam – tarsi taboggan – tradicinės Kanados čiabuvių rogės, kuriomis leido sau pasivažinėti: „It etnologai rinkome užuominas, peržengdami konceptų teritorijas visomis kryptimis.“

Kas? G. Vuillard’o paroda „XUACSAL".

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? veikia iki gruodžio 15 d.