Susipažino Peterburge

"Būti iškilaus žmogaus, kūrėjo žmona, jo gyvenimo drauge – nelengva, nedingti jo šešėlyje – dar sunkiau. Honoratai tai pavyko. Ji buvo lygiavertė T.Ivanauskui asmenybė. Ir jis tai labai vertino – vadino ją bendraminte ir bendradarbe", – prisimena D.Vailionytė. Knygą "Honorata" jos autorė vadina skolos grąžinimu primirštai šviesuolei.

Rinkdama medžiagą knygai apie savo tėvą botaniką, vieną iš Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto steigėjų, T.Ivanausko bendramintį, bičiulį ir kaimyną Liudą Vailionį, D.Vailionytė teigia įsitikinusi ne tik T.Ivanausko, bet ir Honoratos dideliais nuopelnais Lietuvai. "Svarbus ne tik T.Ivanausko kaip gamtininko indėlis. Labai didelis ir jų abiejų įnašas į lietuvybės atkūrimą. Be to, aktyvi visuomenės veikėja H.Ivanauskienė buvo šviesiausių to laikmečio pedagoginių idėjų skleidėja  Lietuvoje, didelė patriotė", – sako D.Vailionytė.

Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė (1891–1949) ir Tadas Ivanauskas (1882–1970) susipažino Peterburge. Honoratos tėvas, geležinkelio tarnautojas, su šeima XX a. pradžioje į ten persikėlė iš Radviliškio. Iš bajorų Daugėlų kilusių Paškauskų namuose kalbėta lenkiškai, tačiau Honoratos lankyta mokykla prie Šv.Kotrynos bažnyčios, tapusios Peterburgo lietuvybės centru, bendravimas su kitais lietuviais lėmė jos apsisprendimą būti lietuve, kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavusi gamtą, matematiką, baigusi aukštuosius kursus – įgijusi aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą, Honorata dirbo vaikų darželiuose. Čia susipažino su T.Ivanausku – jaunu, tačiau savo darbais zoologijos srityje jau garsėjusiu gamtininku.

T.Ivanauskas į Peterburgą sugrįžo baigęs gamtos studijas Sorbonos universitete Paryžiuje, čia baigė Peterburgo universitetą. Peterburge T.Ivanauskas įkūrė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją "Zootom", kurioje buvo ruošiami zoologijos, botanikos, anatomijos, minerologijos preparatai.

Rasotos rožės siuntiniuose

Pasak D.Vailionytės, tuomet, kai Honorata dar tik flirtavo su T.Ivanausku, iš jo tėviškės Lebiodkoje (dabartinė Baltarusijos teritorija), kur jis dažnai lankydavosi, į Peterburgą plaukė rožių puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių gaivumą samanose: atidarius siuntinius, ant rožių dar spindėdavo rasa.

1913 m. Honorata ir Tadas susituokė liuteronų bažnyčioje Vilniuje. "Jie sąmoningai apsisprendė keisti tikėjimą, siekdami gauti bažnytinę santuoką. Juk T.Ivanauskas kartą jau buvo vedęs – lenkę Marilę", – pirmąją santuoką primena D.Vailionytė.

Pasak knygos autorės, Honoratos giminė nebuvo patenkinta šiomis vedybomis, tačiau mylimai dukrai greitai buvo atleista, bėgant laikui Paškauskai priėmė ir T.Ivanauską.

Dar porai gyvenant Peterburge, Honorata lydėjo vyrą į kai kurias ekspedicijas: į Šiaurę (Murmanską, Šiaurės Norvegiją, Archangelską), į Belovežo girią stebėti stumbrų.

Po 1917 m. revoliucijos T.Ivanauskas svarstė, į kurią šalį trauktis. Jo darbai, "Zootom" preparatai buvo žinomi Vakarų Europoje, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis – ten apsigyventi kvietė ir T.Ivanausko teta. "Kad aš 1918 m. grįžau į Lietuvą – tai mano žmonos Honoratos nuopelnas", – yra prisipažinęs gamtininkas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Honoratai nekilo abejonių, kad reikia įsitraukti į valstybės atkuriamąjį darbą. Pora pirmiausia apsistojo T.Ivanausko tėvų dvare Lebiodkoje. Tačiau 1919 m. Baltarusija buvo okupuota, dvaras nacionalizuotas. "Tada Honorata ir Tadas susikrovė vaikų auklėjimui, mokytojavimui skirtas priemones, pasikinkė arklį ir išvažiavo į Lietuvą, Honoratos manymu, vykdyti švenčiausios pareigos – kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą. Ją atidarė dabartinio Varėnos rajono kaime Musteikoje, – pasak D.Vailionytės, dažnai neteisingai skelbiama, kad vien T.Ivanauskas Musteikoje atidarė lietuvišką mokyklą. – Ten labai svarbus ir Honoratos vaidmuo – juk ji tai mokyklai vadovavo. Tadas vaikus pažindindavo su gamta, vesdavosi juos į girią. Kitų dalykų vaikus mokė būtent Honorata." Iš Musteikos į Kauną T.Ivanauskas parsivežė nemažą kolekciją paukščių iškamšų. Šie eksponatai tapo Zoologijos muziejaus pradžia.