Lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. 1919 m. pavasarį lenkai, užėmę Vilnių, įsiveržė ir į Musteiką. Nušovė vieną lietuvių patriotą, sugriovė lietuvišką mokyklą, siekdami suimti, ieškojo ir T.Ivanausko, nes jis, apsisprendęs būti lietuviu, buvo tapęs Lenkijos priešu. T.Ivanauskui pavyko pabėgti į Kauną, o Honorata pasitraukė į Vilnių. Čia dirbo lietuviškoje gimnazijoje, Spaudos biure, vėliau tapusiame naujienų agentūra ELTA. Vilniuje tuo metu vyko didelis lenkų teroras prieš lietuvius, ypač – inteligentus, mokytojus. Jie buvo persekiojami, plėšiami jų butai, būta ir užpuolimų. Matydama, kad Vilniuje jai gresia suėmimas, 1920 m. H.Ivanauskienė pasiprašė atleidžiama iš lietuvių gimnazijos ir atvažiavo pas vyrą į laikinąja sostine tapusį Kauną. Čia T.Ivanauskas jau buvo įkūręs Gamtos tyrimų stotį, vėliau tapusią daugelio lietuviškų organizacijų, Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrimo centru.

Ugdė jaunąją kartą

Tarpukariu Ivanauskai daug nuveikė skatindami jaunosios kartos pilietiškumą, lietuvybę. Šią veiklą jie vykdė per Šaulių sąjungą. "Partijas Ivanauskai suvokė kaip nieko gero neduodančias. Jie tikėjo, kad tik visuomeninės organizacijos gali padėti atkurti Lietuvą. Todėl T.Ivanauskas dalyvavo sudarant Šaulių sąjungos įstatus, o Honorata kartu su V.Putvinskio žmona Emilija tapo viena pirmųjų Šaulių sąjungos narių moterų. "Žvelgiant šių dienų akimis, gali atrodyti keistai, tačiau tais laikais svarstyta, ar moterys gali būti Šaulių sąjungos narės. Vyrai tvirtino: sukarintoje organizacijoje moterims ne vieta. O Honorata gynė: moterys, kaip visi šauliai, gali ir sportuoti, ir ginti tėvynę", – prisimena D.Vailionytė. Pasak jos, Šaulių sąjunga, tarpukariu turėjusi apie 60 tūkst. narių, padarė labai didelį darbą sulietuvinant Lietuvą. O per Šaulių sąjungą ugdant jaunąją kartą daug nuveikė ir H.Ivanauskienė.

Siekdama susipažinti su naujausiomis vaikų auklėjimo idėjomis, H.Ivanauskienė lankėsi užsienio šalyse. Čekoslovakijoje susipažino su Sakalų judėjimu, Italijoje – su Marija Montessori, užsidegė jos idėjomis, atvežė jas į Lietuvą – tapo pirmąja Lietuvos montesorininke, vėliau vis dėlto perėmė Friedricho Fröbelio idėjas. Kaune Honorata ėmė rūpintis miesto pakraščių vaikais. "Ten gyveno darbininkija, daugelis kalbėjo lenkiškai, Žaliakalnyje – rusiškai, Šančiuose – vokiškai. Pakraščių vaikai – purvini, dažnai ir neprižiūrėti. Honorata nusprendė per Šaulių sąjungą jiems organizuoti vasaros užsiėmimus. Iš pradžių jos didžiausias rūpestis buvo rasti vaikams auklėtojas. Ieškota šeimų nesukūrusių panelių – kad jos galėtų rimtai atsidėti darbui. Be to, reikalauta, kad jos būtų inteligentiškos, tvarkingos, gražiai atrodančios – gyvas pavyzdys vaikams. Tos panelės su vaikais dirbo keturiose aikštelėse: Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose, Žaliakalnyje (Ąžuolyne). Visą vasarą vaikams ten vykdavo užsiėmimai. Honoratai būdavo didžiausias malonumas, kai tie vaikai dainuodavo ne lenkiškas ar rusiškas, o lietuviškas daineles", – pasak D.Vailionytės, tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį.

H.Ivanauskienės organizuota veikla buvo masinė – vasarą joje būdavo užimama apie 800 vaikų.

Visuomenės veikėja organizavo ir atmintinų medžių sodinimo šventes Kaune, įgavusias platų mastą. Pirmojoje tokioje šventėje 1921 m. Karo muziejaus sodelyje buvo sodinami Laisvės medis, Vilniaus medis ir pan. Šventėje dalyvavo tuometis prezidentas Aleksandras Stulginskis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti.

Turėjo moteriško žavesio

Obelynę, tuomet – apleistą Marvos dvaro užkampį, Ivanauskai įsigijo 1923 m. Čia T.Ivanauskas užsiėmė sodininkyste. Į šį darbą įsijungė ir Honorata. Jie abu sodino alėjas, kurių Obelynėje buvo dvylika: eglių, lazdynų, šermukšnių, liepų, bijūnų, rožių ir kitos. "Kur kokius medžius sodinti, sprendė Honorata. Alėjos ir gėlynai buvo jos užsiėmimas, viskas buvo daroma jai vadovaujant. Tiesa, rožių alėja, tuometis Obelynės pasididžiavimas, buvo T.Ivanausko prerogatyva", – sako D.Vailionytė.