Apie pagrindines jos dedamąsias, nacionalinio teatro misiją – atsakymai šiame pokalbyje.

– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė feisbuko spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo projekto „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai pradedama įgyvendinti jūsų suformuota teatro kūrybinė programa. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis būti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios.

Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose.

Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdo teatro, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu klasika kelia iššūkių, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, jog spektaklis būtų naujas ir intriguojantis.

Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Williamo Shakespeare’o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūros galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, teatro „Von Krahl“ Taline įkūrėjas, vienas iš festivalio „Baltoscandal“ pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote. Pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikimus motociklus (jų dabar pilnas garažas), kuriais ir važinėja.

W. Shakespeare’o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip Renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 m. premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? G. Minelgaitė yra režisierė, turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti, atrodytų, nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos kūrinį „Alfa“, kur opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Walto Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių ir jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“  padarė milžinišką darbą ir jis kasdien vyksta mokyklose. Tačiau sostinės metai baigėsi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys – šiai auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu „Chai latte“ ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti, siūlo atrasti kitokių kultūros vartojimo būdų.

Man pasirodė, kad kai tik kalba eina apie spektaklius jaunajai auditorijai,  mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildymą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti savą spektaklį šiai tikslinei grupei.

Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių A. Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 m. paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku).

Kita grupė, kuriai statysime spektaklį šiais metais, – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai, su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis, ir geras humoro jausmas, – viską jie turi, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas senjoro vaidmuo, ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoju nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti ir apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika kvėpuotų tuo pačiu oru kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes, aišku, mėginsime tai daryti.

Kartu turiu pastebėti, kad man, kaip meno vadovui, Lietuvoje pritrūko institucijos, kuri šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotai su ja susipažinti ir pasirinkti. Britų dramaturgijos kūrinių dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, o ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė.

Teatro gyvenime turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t.t.

Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti į festivalį kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo Jameso Grahamo Ballardo kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai, pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos atstovų iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo, kaip teatro kritiko, žvilgsnio aštrumo?

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas, aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to, bėgant laikui, apskritai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir skystas, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“. Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybiškam ir labai kritiškam vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo, grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų, – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022-ieji, Kauno – Europos kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kai kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir, svarbiausia, kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimi.

Kitas svarbus dalykas, kad teatras per tuos metus sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t. t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug nedalyvavo šiame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Kauno – Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu. Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšime. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių.

Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrų naujų gebėjimų ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis ir tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas / Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galimas bendras darbas, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų kalba. Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas.

Dabar darbuojamės prie naujo projekto „Kūrybiška Europa“ su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du rašytojai iš Afrikos yra sukūrę tekstų apie popandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso teatro festivalį „Les Recreatrales“.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

– Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, t. y. kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kt.

Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris’72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia?

Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros rengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairių žmonių, profesionalų, dėstytojų, filosofų, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniu lygmeniu. Tokias diskusijas organizuosime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kai skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavyje apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio masto viešosios sferos, kur diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai ne vienintelė funkcija, kurią NKDT turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra daugiafunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reiškia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susitelkimu prie kokios nors temos ar uždavinio. Tai galėtų leisti sau vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo.

Nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir orientuotis tik į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį, – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.