Pokalbyje su J.Pociūte aptariame realybės ir iliuzijos santykį, tobulumo siekį kasdienoje, kurio pasekmės – intensyvėjanti įvairių gyvenimo sričių skaitmenizacija ir ekspoziciją jungiantį elementą – garsą.

– Šios parodos atidarymas buvo planuotas balandį, tačiau dėl pandemijos planus teko atidėti. Koks jums buvo šis, neseniai pasibaigęs, karantino laikotarpis?

– Bendras bėgimo, triukšmo fonas karantino metu nutilo, apgaubė ramybė. Tokia, kokią jaučiau būdama Tibete, Indijoje, kai nebeliko proto triukšmo.

– Ar šis laikotarpis turėjo įtakos personalinei parodai, jos koncepcijai?

– Karantino metu pasikeitus įprastam gyvenimo ritmui, parodos idėja įgavo naują kontekstą. Jos pavadinimas, kuris yra pasiskolintas iš kompozitoriaus Ryčio Mažulio 1985-aisiais sukurto kūrinio – "Apstulbusi akis prarado amą" – susisiejo su karantino laikotarpiu, kai visi apstulbo, nes nesitikėjo, negalvojo, kad mus supantis pasaulis staiga gali sustoti. Vis dėlto praėjęs laikotarpis yra labiau susijęs su asmeniniais virsmais, suvokimu, kad nebėra ko laukti, gyventi reikia dabar ir gražiausiai, kaip tik tai galima daryti.

Jei tarp sutartines atliekančių yra geras susigiedojimas, galima pajausti besisukantį garso vibracijos ratą. Būtent šis principas man yra įdomus ir vizualiuosiuose menuose.

– Paminėjusi R.Mažulio kūrinį, pateikiate užuominą, kad parodoje bus galima atrasti garsinių motyvų.

– R.Mažulio kūrinys "Apstulbusi akis prarado amą" yra mano vaizdo darbo dalis. Jis jungia parodos, kuri yra apie realybių persidengimą, sluoksniškumą, elementus. Kanono principu R.Mažulio muzikinėje kompozicijoje persidengiantys balsai sukuria naują realybę. Tai man įdomu, nes jau ilgus metus dainuoju sutartines. Jose persidengiantys, vienas šalia kito esantys balsai sukuria vibraciją – jei tarp sutartines atliekančių yra geras susigiedojimas, galima pajausti besisukantį garso vibracijos ratą. Būtent šis principas man yra įdomus ir vizualiuosiuose menuose, kai kelių sluoksnių persidengimais yra sukuriama nauja realybė.

Mano darbuose šiuos sluoksnius sudaro vaizdai ir atspindžiai. Žiūrėdamas į kūrinį žiūrovas mato vaizdą ir tuo pačiu metu regi jame savo atspindį. Ši patirtis – tarsi viena iš meditacijos formų, nes vienu metu žiūrovas yra ir jį supančioje išorinėje realybėje, ir savo kūne. Matydamas ir realybę, ir tai, kas vyksta jo viduje, žiūrovas gali perkelti savo žvilgsnį nuo vaizdo prie atspindžio, ir atvirkščiai.

– Ar kūriniuose siekiate žiūrovui suteikti daugiau galimybių jį supančią realybę pamatyti iš skirtingų perspektyvų, atrasti gilesnius jos sluoksnius ir jų refleksijas savyje?

– Nors man įdomios tokios instaliacijos, kai žiūrovas tampa jų dalimi, tačiau mano kūrybos principas yra kitoks, subtilesnis. Noriu žiūrovui parodyti, paskatinti jį pastebėti kelias regimajame lauke esančias plotmes. Ne tik tą, kuri yra akivaizdi.

Ju­li­ja Po­ciū­tė. Iš cik­lo „Aps­tul­bu­si akis pra­ra­do amą“

– Parodoje akcentuojate šiuolaikybei labai aktualų aspektą – įvairių gyvenimo sričių skaitmenizaciją, vizualinę, parodoje eksponuojamų, kūrinių raišką papildydama skaitmeniniais vaizdais.

– Viename iš darbų yra naudojama 3D moters galvos vizualizacija, simbolizuojanti idealumą, tobulą portretą, kuris atspindi ir mūsų realybę, kurioje netrūksta perfekcionizmo. Su kolegomis diskutuojame, kas yra dirbtinis intelektas ir sutinkame su teorija, kad ateityje ne robotai mus užkariaus ar pakeis, o mes patys jais tapsime. Vizualizacija, matoma kūrinyje, ir perteikia šį naratyvą, nes žiūrovas vienu metu mato ir savo atspindį, ir skaitmeninį, idealių bruožų moters portretą. Kuo toliau žengia neuromokslai, galintys nustatyti žmogaus emocijas, jutimus, reakcijas, troškimus, tuo aktualiau tampa ieškoti būdų, kaip šią informaciją nuo kiekvieno iš mūsų būtų galima nuskaityti, o kai tai taps įmanoma – pakeisti žmogų kažkuo kitu bus labai paprasta. Tai tik parodo, kad, iš vienos pusės, esame unikalūs, tačiau iš kitos – labai primityvūs.

– Kaip jums atrodo, jei mus pakeistų, pavyzdžiui, robotai, kas atsitiktų su menu? Ar jis būtų reikalingas?

– Žinoma. Jau dabar parodose galime matyti vis daugiau meno darbų, kuriuos kuria ne vienas autorius, o daugybė žmonių, į tokius darbus investuojamos didelės lėšos. Menas, kuris tarnauja tam, kad žiūrovas patirtų intensyvių emocijų, nes jam reikia vis stipresnių dirgiklių, pakyla į dar vieną paveikumo lygį, kuriame žiūrovas yra veikiamas regimos realybės. Žmonėms sunku susikaupti, nusiraminti, todėl jie trokšta efektų, o menas gali juos sukurti.

Įdomu tą pačią idėją vystyti skirtingose materijose, nes rezultatai labai skiriasi, nustebina.

– Ar stiklo meną jungdama su kitomis, ne tik vizualiojo, meno rūšimis, susikuriate laisvę išreikšti supančios realybės sluoksniškumą ir žiūrovui atverti naujas jos suvokimo plotmes? Kokios stiklo meno savybės jums yra įdomiausios, skatinančios dirbti su šia medžiaga?

– Naudoju veidrodį, fotoatspaudą ant jo, šviesą. Neįvardiju savęs kaip stiklo menininkės, nes su šia medžiaga nuolatos nedirbu. Stiklas įdomus atspindinčius paviršius jungiant su šviesa, fotospauda. Stiklas man – tai peršviečiamumas, šviesos sklaida, atspindys. Šiuos elementus ir naudoju savo kūryboje.

– Tarpdiscipliniškumą, būdingą jūsų kūrybai, renkatės, nes jis suteikia didesnes galimybes kūrybinėms koncepcijoms vystyti ar vertinate jį kaip priemonę plėsti raiškos būdus, ieškoti naujų estetikos formų?

– Pirmiausia, žinoma, koncepcijai praplėsti. Įdomu tą pačią idėją vystyti skirtingose materijose, nes rezultatai labai skiriasi, nustebina.

Gilu: karantino metu J. Pociūtės parodos pavadinimas įgijo naujų prasmių, tačiau projekto koncepcija neapsiriboja tik šia aktualija, kelia realybės dualumo klausimą.

– Be realybės sluoksniškumo, kokie dar regimąją ir jutiminę patirtis lemiantys elementai jums yra svarbūs šioje parodoje?

– Svarbus yra laikas, kurį suvokiu kaip atmintį. Tačiau šioje parodoje atminties naratyvas neryškus, akcentuotas. Atmintis yra laiko materializacija, nes tai, kad kažkas buvo praeityje, galima suvokti tik dėl atminties. Šios parodos naratyvas yra apie realybės dualumą. Apie jos ir iliuzijos santykį, keliant klausimą: kur yra tikroji realybė – regimame vaizde ar atspindyje?

Iš parodos anotacijos

"Menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto ir jo atspindžio santykį. Domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonytėje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas anapus jo. Dėl fizikinių savybių ir simbolinės atspindžio įkrovos autorė aktyvuoja individualią suvokėjo atmintį ir, manipuliuodama jo žvilgsniu, sukelia perviršinį realybės patyrimą. Jos kūryba išsiskleidžia tarsi fragmentiškos atminties ir patirčių sekos, kurių procesualume juntamas nykimo naratyvas, svarstomas žiūrovo patiriamas būties laikinumas.

Naujausioje parodoje autorė kuria sutirštintą daugiasluoksnę tikrovę. Pasitelkdama ne tik atspindžių ir šviesos, bet ir kanoninio garsų komponavimo sintezę, pristato šviečiančius bei skulptūrinius objektus ir vaizdo kūrinį, kurie daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį patyrimą. Tarp tyrimo objektų atsiradęs tonalinės vibracijos naratyvas dėl autorės įsisikverbimo į jo (ne)materialumą tampa ne tik audialinio, bet vizualaus registro medija, pasižyminčia organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Vaizdus paversdama skaitmenizuotos tikrovės reprodukcija, menininkė konstruoja iliuzinę atmintį, kuri jos kūryboje veikia kaip laikmena garsų ir vaizdų blyksniais pripildytoms vis praeinančios dabarties patirtims (ne)fiksuoti.

Parodos pavadinime užšifruojamas spontaniškas įspūdis, žvilgsnio aktyvavimo zona ir garsą transliuojančio balso stoka. Visi šie sandai, sąveikaudami su asmeninėmis žiūrovo patirtimis, atmintimis ir vaizduote, tveria neapčiuopiamą, vietos ir laiko patyrimo plotmę. Minimalistinė muzika, persidengiančių garsų vibracijos, nykstantys atspindžiai, efemeriška šviesa ir laikinas žiūrovo patyrimas – "apstulbusi akis prarado amą" – tampa katalizuojančia iliuzinės atminties pernaša ir kaskart vis kitaip ištinkančia vaizdų kūrėjo ir suvokėjo komunikacija.

Ši paroda – dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą.

Taip parodoje tveriamas procesualus vyksmas su minimalia praeinančios dabarties užlaikymo galimybe, kuri ženklina laiko pertrūkį erdvėje ir įsiterpia žiūrovo sąmonėje ir regos lauke. Konstruodama fotografijos, nefiksuojamų atspindžių, performatyvių vaizdų ir garsų sąveiką, menininkė užčiuopia vaizdo ir garso laikiškumą ir sudaro sąlygas kiekvienam panirti į autonomišką kūrinio erdvės įsiklausymo būseną. Ši paroda – dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą."

Evelina Januškaitė

Kas? J.Pociūtės paroda "Apstulbusi akis prarado amą".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki rugpjūčio 2 d.